IMG_5247

Jekaterina Lavrinec

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Nuotraukos: Julija Rūkas

Ne vienerius metus dirbate su vietokūros projektais Lietuvoje, ar galėtumėte išskirti šių projektų specifiškumą Lietuvoje ir užsienyje?

Vietokūros (placemaking, eng) principas visur toks pat: tai draugiškas miesto aplinkos formavimas, dalyvaujant vietos gyventojams ir įsiklausant į vietos poreikius. Siekiant sukurti žmonėms patogias ir patrauklias aplinkas, pasitelkiamos paprastos, daugeliui prieinamos priemonės – tačiau jos naudojamos nestandartiniu būdu. Pavyzdžiui, siekiant paversti kokį nors nemalonų skersgatvį tvarkinga ir patrauklia vieta, gyventojai gali savo pastangomis gausiai apželdinti erdvę, pasitelkdami dekoratyvinius elementus: įrengti daugybę kabančių arbatinukų su gėlėmis arba daržovėmis. Tokį atvejį turėjome Brikstono rajone Londone, kai patys gyventojai pasiūlė ir įgyvendino šį sprendimą. Taip pat siekiant paversti nenaudojamą savivaldybės sklypą viešąja erdve, kartu su gyventojais įrengiami miesto baldai, kurie atitinka gyventojų poreikius. Paprastomis priemonėmis transformuojamas praeivių santykis su vieta, daroma įtaką lankytojų elgesiui. Minimaliomis priemonėmis gali būti pasiekti įspūdingi pokyčiai. Užsienio miestuose vietokūra palaipsniui tampa metodu, kurio efektyvumas jau pripažintas įvairių institucijų, ir integruojamas į programas, skirtas kaimynijų vystymui, bendruomeniškumo skatinimui, neformaliam ugdymui. Pavyzdžiui, Varšuvoje prieš porą metų savivaldybė pakvietė mažas tarpdisciplinines grupes (dažniausiai jas sudaro antropologas arba sociologas, architektas ir dizaineris) imtis kaimynijų gaivinimo, įtraukiant gyventojus į gyvenamųjų kiemų pagerinimo procesus. Šių mažųjų grupių veikla skirta išgryninti metodams ir sprendiniams, kuriuos vėliau savivaldybė siūlys ir kitų kaimynijų gyventojams. Lietuvoje vietokūros priemones vysto ir taiko kelios aktyvios grupės (nevyriausybinės organizacijos), tačiau trūksta bendradarbiavimo su savivaldybėmis. Todėl Lietuvoje vietokūra vis dar egzistuoja pavienių lokalių iniciatyvų forma, nors galėtų tapti nuosekliai taikomu rajonų gaivinimo metodu.

Kodėl vietokūros projektai svarbūs šiuolaikiniams miestams? Ar skirtingus vystymosi etapus perėjusiems miestams vietokūra vienodai reikšminga ir kaip ji skiriasi? 
Vietokūros iniciatyvos siekia sugrąžinti miesto erdvėms žmogišką mastelį (human scale), apie kurį dažnokai pamiršta miestų vystytojai. Sparčiai augantys miestai tampa nepatogūs žmogiškam kūnui: mums sunku įveikti automobilių srautams skirtus monotoniškus atstumus pėsčiomis, mes netenkame komfortiškų judėjimo sąlygų ir žmogiškų kontaktų, kokybė bei intensyvumas tokiais atvejais krenta. Vietokūra reaguoja į šiuos iššūkius (pavyzdžiui, įrengdami parkletus vietoje vienos ar dviejų parkavimo vietų ir palaipsniui plečiant šių vietų skaičių). Dažnas vietokūros iniciatyvų taikinys – tranzitinės erdvės, kur sukuriamos sąlygos žmogiškam kontaktui, naujai emocinei patirčiai, kūniškam komfortui. Kita vertus, vietokūros iniciatyvos aktualios ir daugiabučių, ir individualių namų kvartalų gyventojams, jeigu tik atsiranda poreikis suformuoti bendrai naudojamą erdvę bei stiprinti bendruomeninius ryšius. Taip pat tai puikus būdas išbandyti naujus scenarijus, skirtus viešosioms erdvėms: pvz. demontavus sovietinius ideologinius paminklus Lietuvos miestų aikštės gan ilgą laiką buvo atviros kūrybiniams gyventojų eksperimentams. Todėl vietokūra gali būti veiksminga įvairiuose ekonominiuose, socialiniuose ir politiniuose kontekstuose. Jos branduolys – tai žmogaus santykis su artimiausia aplinka ir žmonių tarpusavio ryšiai. Didmiesčiuose vietokūros iniciatyvos išsprendžia dar vieną opią problemą – tai vienatvė, ypač vyresnio amžiaus žmonių vienatvė (kalbant apie Lietuvos kontekstą). Organizuodami komfortiškas vietas, atviras visiems mes kuriame galimybę miestų gyventojams ateiti ir praleisti laiką tarp kitų žmonių, užmezgti socialinį kontaktą, ateityje jį palaikyti, ir tuo pačiu kurti naujus pasitikėjimos ir abipusės pagalbos ryšius.
IMG_5219
Žvelgiant į Vilniaus miestą, gal galėtumėte išskirti, kokiomis kryptimis ar kokios iniciatyvos, kilusios iš vietos gyventojų, labiausiai prisidėjo prie miesto vystymosi bei paliko išliekamąją vertę?  Kodėl jos reikalingos miestams?
Vilniuje galima išskirti kelias vietokūros kryptis: tai traukos centrų kūrimas miegamuosiuose rajonuose, formuojant naujas bendruomenines erdves, atitinkančias skirtingų amžiaus grupių poreikius. Turbūt ryškiausias atvejis yra Beepart Pilaitėje, kuris suformavo alternatyvų kultūrinės traukos centrą. Kita kryptis – tai tranzitinių erdvių pavertimas viešąja erdve, kur ima formuotis bendruomeninė erdvė. Čia kaip pavyzdį pateiksiu Drakono pievos Šnipiškėse atvejį, kai kelis metus mūsų Laboratorijai (Laimikis.lt) inicijuojant kultūrines bendruomenines veiklas ir įrengiant modulinius miesto baldus tuščiame lauke (valstybinė žemė), pavyko suformuoti bendruomenei svarbią viešąją erdvę, kuri net gavo savo neformalų pavadinimą – Drakono pieva. Abi minėtos iniciatyvos yra tvarios – t.y. jos egzistuoja ne pirmus metus. Atviros viešosios erdvės pirmiausia reikalingos socialiniam kontaktui stiprinti, bendrai tapatybei (miesto tapatybei, rajono tapatybei, jame gyvenančių žmonių tapatybei) puoselėti. Dar viena kryptis – tai miesto centre esančių aikščių ir skverų gaivinimas per menines intervencijas ir kūrybines veiklas. Pavyzdys gali būti „Burbuliatorius“, kuris jau aštuonerius metus periodiškai, kas antrą vasaros pirmadienį, suburia Lietuvos miestų gyventojus ir užsienyje gyvenančius lietuvius į viešąsias erdvės. Tokie susiburimai yra socialinis „katilas“, kuriame verda nauji kontaktai, atsiranda naujos idėjos. Todėl gyvybingos viešosios erdvės – tai laimingo gyvenimo mieste sąlyga. Kitas pavyzdys – tai kasmetinė kūrybinių intervencijų savaitė „priARTink“, kurios metu VGTU Kūrybinių industrijų studentai įrengia žaidybinius objektus Vilniaus viešosiose erdvėse, siekdami atskleisti ir praplėsti tų erdvių galimybes. Bet tiesa sakant, dabartinė Vilniaus viešųjų erdvių gyvenimo fazė, kai aikštės, skverai ir parkai masiškai atnaujinami nerezervuojant pakankamai laiko įvairių grupių poreikių tyrimui, liūdina. Masinis paminklų įrengimas, kuris šiuo metu ištiko Vilnių, demonstruoja, kad supratimas apie viešųjų erdvių funkcijas yra gana siauras. Viešosios erdvės pirmiausia yra socialinio kontakto vieta, o ne vieta paminklams įrengti. Todėl siekiant sukurti gyvybingą viešąją erdvę reikia klausti, ką ir kaip čia veikia skirtingų grupių žmonės? Apie viešąsias erdves reikia mąstyti ne per objektus, o per veiklos scenarijus.
Gal galėtumėte išskirti alternatyvias miesto komunikacijos formas? Kokia jų teikiama nauda?
Geras klausimas, kurį šiuo metu kelia daugelis miestų, kurie gali pasigirti savo kultūros paveldu, bet nežino, kaip jį iškomunikuoti. Kūrybinė paveldo komunikacija numato aktyvų žmonių dalyvavimą pažinimo procese. Todėl įvairūs užsiėmimai, kūrybinės dirbtuvės, alternatyvūs gidai, žaidimai yra puikus formatas, siekiant įtraukti ir savo miesto gyventojus, ir miesto svečius į pažinimo ir puoselėjimo procesą. Mūsų Laboratorija specializuojasi miesto žaidimų kūrime. Dirbdami su medinėmis Šnipiškėmis supratome, kad istorinis rajonas sparčiai nyksta, todėl sukūrėme miesto žaidimą „Urbingo“, kuris skatina įsižiūrėti į kasdienes detales, atrasti savo rajono unikalumą. Mes siekėme sukurti sąlygas gyventojams ir lankytojams archyvuoti sparčiai besikeičiantį rajoną ir atlikti stebėseną žaidybine forma. Kadangi mūsų Laboratorijos sukurtas ir užpatentuotas „Urbingo“ žaidimas šiuo metu jau įdiegiamas Liverpulyje (pasaulinio paveldo vietovei populiarinti), Alba Julijoje (Rumunijos miestas, kuris 2018 metais švenčia šalies susivienijimo šimtmetį) ir Minske – matome, kad paveldo komunikacijos tema šiuo metu yra opi. Tik kuriant patrauklius savo miesto pažinimo formatus sukuriame sąlygas sąmoningumui savo istorijos atžvilgiu ir jautresniam miesto vystymui.
Kodėl svarbu kurti atskirų rajonų tapatybes? Kaip jos formuoja bendrą miesto tapatybę?
Išskirtinė rajonų tapatybės svarba gali būti pagrįsta daugeliu perspektyvų – kultūrinės, socialinės, ekonominės. Pasididžiavimas savo rajonu, atpažinimas jo unikalių bruožų ir vertės yra svarbus patiems gyventomas. Juk mums svarbus emocinis ryšis su vieta, kur gyvename. Kai gyventojai žino savo rajonų istoriją, atpažįsta jų unikalumą, tai leidžia sąmoningai vystyti miesto vietoves, puoselėjant jų unikalų charakterį. Alternatyvių kultūrinės traukos vietų atsiradimas leidžia kitų rajonų gyventojams praplėsti savo laisvalaikio žemėlapį, taip pat praplečia socialinių kontaktų tarp skirtingų rajonų gyventojų galimybes. Tai savo ruožtu sudaro teigiamas sąlygas pačių gyventojų plėtojamoms veikloms, verslams. Pavyzdžiui, savo rajone gali pradėti rengti kūrybines dirbtuves arba atidaryti įdomesnę krautuvę, kavinę, prisidedant prie rajono unikalumo. Miestas, kur kultūrinis gyvenimas verda ne tik centre, bet skirtinguose rajonuose, yra gyvybingas. Siekiant gaivinti rajonus, reikia pradžiai išvystyti aibę veiklų, į kurias įsitrauktų patys gyventojai ir prisidėtų prie savo rajono unikalumo formavimo. Alternatyvūs miesto gidai, pačių gyventojų vedamos ekskursijos, pažintiniai miesto žaidimai – tai formatai, leidžiantys išryškinti miesto rajonų išskirtinius bruožus. Į šį procesą verta įtraukti skirtingas amžiaus grupes. Pavyzdžiui, prieš porą mėnesių kartu su narratives.lt ir Naujojoje Vilnioje esančio Justino Vienožinskio filialo bei Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos moksleiviais kūrėme šiam rajonui skirtus alternatyvius miesto gidus. Interviu su vietos gyventojais, pastabos apie rajono istoriją, teminių maršrutų kūrimas atskleidžia naujus šio istorinio rajono, tik miglotai pažįstamo daugeliui vilniečių, aspektus. Suteikiant skirtingo amžiaus rajono gyventojams ir lankytojams galimybę išgryninti savo rajono ypatumus, prisidedama prie unikalaus rajono įvaizdžio formavimo.
IMG_5029

Dr. Jekaterina Lavrinec – miestų tyrinėtoja ir viešųjų erdvių gaivinimo praktikė, taikanti dalyvaujamojo meno formas kaip miesto erdvių tyrimo ir vystymo metodą. Kartu su architektu Juliumi Narkūnu 2007 m. ji įkūrė miesto žaidimų ir tyrimų platformą „Laimikis.lt“, kuri vykdo miesto erdvių gaivinimo iniciatyvas Baltijos jūros regiono bei kituose Europos miestuose. Nuo 2015 ji kuruoja miesto praktikams ir kultūros inovatoriams skirto tarptautinio forumo „Co-urbanism“, kuris suburia Baltijos jūros regione veikiančius vietokūros praktikus. 2016 m. kartu su Švedijos ir Lenkijos kultūros organizacijomis, ji įkūrė Baltic Audience Links tinklą, skitą vietokūros praktikams ir menininkams, kurie savo veiklą orientuoja į vietos bendruomenes. Savo meniniuose ir tyrimo projektuose Jekaterina fokusuojasi į miesto aplinkos patyrimo ir kolektyvinio elgesio bei kooperavimosi miesto erdvėse klausimus. Daugiau informacijos apie įgyvendintus projektus: https://www.behance.net/Laimikis

Paskelbta: gruodžio 31, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *