IMG_6700dft

Simonas Kuliešis

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Nuotraukos: Julija Rūkas

Gal galėtum trumpai papasakoti apie savo kūrybos pagrindines temas? Kaip integruojami senieji miesto žemėlapiai tavo kūryboje? Dėl kokių priežasčių pasirenki dirbti būtent su senaisiais XVI – XVII a. žemėlapiais, o ne dabartiniais?

Savo kūryboje analizuoju gamtos ir miesto sąveikas, urbanizuotą miesto vaizdą ir miesto struktūras. Vieni iš miesto struktūrų atspindžių yra paukščio skrydžio motyvo žemėlapiai, su kuriais pradėjau dirbti beveik prieš 7 metus. Olandijoje atradus senovinių žemėlapių albumą (iki XVII a. vid.), pasirodė įdomu, kad žmonės tuo metu dar nebuvo pakilę į paukščio skrydį, bet žemėlapius piešdavo, tarsi taip būtų buvę. Šios nebūtos patirties vaizdavimas suintrigavo. Nuo tada pradėjau ieškoti skirtingų miestų ir valstybių žemėlapių bei naudoti jų struktūras paveikslams konstruoti. Miestų pavadinimais tuo metu ir vadindavau savo paveikslus, pavyzdžiui, Roterdamo miesto paveikslas, Utrechto miesto paveikslas ir pan. Juose įžvelgdavau tam tikras asociacijas ar simbolius, kurie išryškėja iš paukščio skrydžio braižytame žemėlapyje, tai atskleisdavo nematomą miesto simbolį ar abstrakčią formą, kuri mane įkvėpė.

Kita tema, kurią plėtoju yra šiuolaikinis žvilgsnis, kaip žmogus šiandien suvokia paveikslą ir tapybą bei pasaulį aplink save reklamos ir dizaino amžiuje. Galvoju, kiek sugebam pamatyti gamtos ir realybės. GPS‘o naudojimas panardina žmogų į ekraną. Eini miestu žiūrėdamas į GPS‘ą, ką tada gali pamatyti mieste? Ar gamtą, architektūrą, ar GPS‘ą? Man įdomu, koks santykis naujųjų technologijų ir aplinkos, kaip jie sąveikauja ir koks vaizdinys iš to gali kilti. 2016 m. surengiau savo personalinę parodą, kuri būtent ir aptarė šiuolaikinio žvilgsnio problematiką. Toliau tęsiu šios temos analizavimą, kuri tapybos lauke yra aktuali ir visada tokia buvo. Tapytojai visada naudojo peizažą, bet jis buvo šiek tiek primirštas, su juo mažai dirbama tiesiogiai. Mano kūryboje į gamtos peizažą atkeliauja urbanistinis žvilgsnis, atsiranda ir socialinis aspektas. Šiuo metu toliau gilinuosi į tą pačią temą, tačiau daugiau akcentuoju socialinį diskursą, kurį vadinu „Socialinių plytų peizažu“.

Viena iš pagrindinių tavo kūrybos temų – urbanizuoto miesto peizažas. Kaip miesto kultūra veikia tavo tapybą? 

Augau mieste, tad jis man istoriškai nėra nutolęs. Vilniaus senamiestis turi seną architektūrą, patyriau miestietišką kultūrą, kadangi gyvenau senamiestyje. Mano tapyboje urbanistinis motyvas ar, kaip aš sakau, šalutinis produktas nuo gamtos, tai yra dizainas ar reklama, atsispindi per spalvinį kodą, kuris yra susintetinas, ryškus, šaižus ir kontrastingas. Tokių spalvų tikrai nerasime gamtoje, nebent tik tam tikrais dienos momentais: saulėlydžio ar saulėtekio metu, kuomet susiduria kontrastingos spalvos. Šis kontrastingas koloritas mano tapyboje atkeliauja iš miesto elementų. Visa tai paveiksluose kuria tam tikrą mirgėjimą ar trikdžius. Trikdžio motyvą taip pat naudoju struktūros konstravime. Peizažą esame įpratę skaityti labai ramiai, bet jeigu jame atsiranda kad ir nedidelis trikdis, jis paveikslui suteikia potyrį, kurį dažnai sutinkame mieste. Norėčiau taip pat pridurti, kad mano kūryba nėra veikiama būtent Vilniaus miesto, ją galėčiau kurti bet kur, nors Vilniuje gera miesto ir gamtos pusiausvyra.

IMG_6815dft

Esi minėjęs, kad tau ypač svarbu tapybos kontekstualizavimas ir jos eksponavimo būdų paieškos. Ar tai viena iš būtiniausių sąlygų šiuolaikinio meno kontekste?

Kalbant apie tapybos vietą šiuolaikinio meno kontekste, manau, kad paveikslas gali būti ir šiuolaikinio meno kontekste visiškai savipakankamas. Mano tapybos darbai gali būti įvairiose aplinkose, tiek galerinėje ar kitoje erdvėje. Skirtingose aplinkose paveikslai įgauna skirtingą pavidalą. Baltos sienos visuomet išvalo aplinką, leidžia paveikslui suskambėti, bet jeigu jis yra savipakankamas, tuomet gali puikiai „sužaisti“ ir urbanistinėje aplinkoje bei išlikti savimi. Kūryboje man įdomu skirtingų patirčių fiksavimas, skirtingų matymo ir stebėjimo kampų ieškojimas, atviro kūrinio idėja, kuomet žiūrovas kūrinio ieško pats. Džiugina atradimo ir išmokimo momentas, kurį gali patirti žiūrovai. Man svarbu, kad mano kūryba edukuotų žmones. Esu pastebėjęs, kad žmonės sunkiai orientuojasi mieste, tai, manau, skaitmeninių technologijų įtaka, kuri praktiškai viską padaro už žmogų, jam nebereikia galvoti ar pasikliauti intuicija. Jis nebegali naviguoti savarankiškai, dažnai pasikliauja GPS‘u, nors neretai pastarasis taip pat paklaidina. Norėčiau, kad išmoktume, pavyzdžiui, naudotis koordinatėmis ir patys sugebėtume naviguoti mieste. Taip pat tokiu būdu pastebėtume dalykus, kurių anksčiau nematėme. Stebėdami savo aplinką pradedame daugiau interpretuoti, skirtinga aplinka ir jos rakursai suteikia konteksto. Mano paveikslai taip pat konstruojami patirčių meiste metu. Personalinėje parodoje „Šiuolaikinio žvilgsnio peizažas“ darbai buvo eksponuojami be pavadinimų, būtent dėl to, kad žiūrovas nepradėtų sieti paveikslo pavadinimo su vaizdiniu, kad vaizdinys kalbėtų už save. Tada žiūrovas pradeda mąstyti pats. Tai, ką pats patyriau tapydamas, jau įvykę, o norėčiau, kad ši patirtis tęstųsi.

Kokias meninės raiškos formas naudoji savo kūryboje?

Mano kūryboje naudojamos kitos technikos kalba per tapybą ar tapybinį matymą. Kaune Kabinete esu eksponavęs skysto stiklo objektą. Kuriant objektą, skystame stikle buvo naudojami dažai, taigi viduje objekto buvo tam tikra forma tapybos. Taigi dirbant su kitomis medijomis tapybinis momentas visuomet išlieka.

IMG_6821dftKaip manai, kokios tendencijos, analizuojamos temos ryškėja šiuolaikinėje tapyboje? Koks tapybos ir meno santykis su naujosiomis technologijomis?

Galėčiau išskirti kelis aspektus apskritai apie meno lauką, ne vien tik apie tapybą. Bendrai mene, sakyčiau, įdomus laikas, jaučiamas tam tikras sąstingis, meno savęs neįvardijimas. Į tai galime pasižiūrėti dvipusiškai kaip į chaoso laiką arba kaip laiką prieš atradimą. Aš tai vertinčiau kaip laiką prieš atradimą. Man, kaip menininkui, įdomu atrasti naują kryptį, naują žvilgsnį peizažo motyve. Šiuo metu įžvelgiu puikią erdvę, kurioje galiu augti ir ieškoti naujų kūrinių santykyje su miestu.

Kalbant apie šiuolaikinę tapybą pamenu Austrijoje, o vėliau Prancūzijoje vykusią parodą „painting.2“. Vien jau pavadinimas atskleidžia kompiuterinių technologijų įtaką. Tiek tapyboje, tiek kituose menuose yra didelė vaizdų perkrova, vaizdo pervartojimas. Parodoje „painting.2“ tai ir buvo akcentuojama. Gyvename tokiais laikais, kai daug ką galime parodyti naujųjų technologijų pagalba ir daug ką pasakyti per vaizdą. Taigi tapyba taip pat apie tai kalba, tačiau nebūtinai ji turi tiesiogiai tai komunikuoti, tai gali pasireikšti per struktūrą, detales ar ekspoziciją.

Ar naratyvumas ir plintantis iliustratyvumas tapyboje nėra technologijų, šiuolaikinės vaizdų kultūros padarinys?

Iliustratyvumą kaip sąvoką naudočiau gana atsargiai. Iliustratyvumas tapyboje gali būti ir geras, ir blogas. Manau, reikėtų pirmiausia vertinti patį paveikslą, ar jis geras, ar ne, ar jis veikia, ar ne. Jeigu paveikslas veikia, bet kokia jo forma pasiteisina. Kitas aspektas – mene gausu įvairių įtakų, meno sričių maišymosi tarpusavyje, pavyzdžiui, kinas ar fotografija yra paveikusi tapybą ir atvirkščiai. Menininkas turi išlaikyi santykį tarp to, ko veikiamas yra bei savo, kaip kūrėjo, unikalumo.

Paskelbta: gruodžio 29, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *