IMG_4450

SIKON

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Nuotraukos: Julija Rūkas

Formaliai SIKON galima pristatyti kaip (architektūros) studentų idėjų konkursą arba kūrybines dirbtuves. Nors atgarsiai apie šį renginį pasiekdavo iš įvairių kertelių, SIKON nedalyvaujančiam jame apgaubtas lengvu paslapties šydu. Tad kas yra SIKON? Kokia idėja vienija jau 29-ąjį kartą vykstančią architektūrinę šventę?

SIKON, kaip kūrybinės dirbtuvės, imtos pristatinėti gan vėlai. 17 metų buvęs siunčiamų darbų konkursas, 2003 m. įgavo kūrybinių dirbtuvių formą. Pirmiausia – tai yra konkursas studentams, kurio pagrindinė ašis – 24-36 valandų trukmės kūrybinės dirbtuvės abstrakčia – provokuojančia tema unikalioje erdvėje.

Prasidėjęs kaip maištas prieš nustatytą mokymosi programą, studento ir dėstytojo santykį, požiūrį į architektūrą, konkursas kasmet suburia „architektuomenę“ kartu klausti ir kurti.

Tačiau, keičiantis organizatoriams, keičiasi ir konkurso veidas. Karta iš kartos perduodamas renginys vis plečia savo apibrėžimą – savotiškai prisitaiko prie aktualijų, tačiau tikslas išlieka tas pats – noras užmegzti glaudų ryšį tarp skirtingų architektūros mokyklų studentų – bendradarbiauti, dalintis ir viešinti architektūros kūrybą, skatinti išlipti iš akademinių rėmų. Būtent šis siekis iki šių dienų buvo SIKON’o atsiradimą ir tęstinumą lėmusi aplinkybė.

IMG_4468

Ar prie SIKON veiklos vis dar prisideda pionieriai Audrys Karalius, Andrius Ambrasas ir Gintaras Čaikauskas?

Konkurso pradininkai yra svarbi lietuviškos architektūros identiteto formavimo, architektūros mokyklos ir, žinoma, SIKON dalis. Nuo pačios pirmosios stadijos: patarimų organizatoriams dėl pasirinktos temos ar paskaitų dalyviams iki darbų vertinimo – architektai išlieka renginio dalimi, kuri skatina augti ne tik dalyvius, bet ir konkursą.

Būtent SIKON XXIX “Miesto upė” pagrindiniu šalininku tapo Audrys Karalius. Nuo kelionės traukiniu į susitikimą Kaune su Audriu simboliškai (o gal net tradiciškai) ir prasidėjo mūsų nuotykis ir diskusijos, kokio SIKON reikia šiemet. Legenda byloja, kad idėja apie pirmojo SIKON reikiamybę ir galimybes, 1984-aisiais, gimė būtent nuo pokalbių traukinyje.

Atrodytų, pastaruoju metu daugiausia diskusijų sulaukia miesto aikštės ir istorinių asmenybių įpaminklinimo klausimai, o jūs šiais metais deklaravote “O kas jei ne upė?”. Kodėl leitmotyvu pasirinkote miestą vagojančią Nerį?

Diskusijos apie miestą ir jo upę periodiškai vis iškyla jau daugelį metų ir susilaukia gausybės prieštaringų nuomonių. Šiemet norėjome provokuoti ir architektus ir benduomenę: “ar tikrai mes turime tokias upes, kokių norime, ar pateikiami upių krantinių sutvarkymo projektai tenkina ne tik estetinius, bet ir funkcinius kriterijus? Galbūt Vilniui reikia ne upės, o naujo greitkelio Kaunas – Vilnius?” Kvietėmė neužmigti ant betoninių krantinių ir svajoti.

Įprastai, SIKON siejasi su vieta, kontekstu. Šįkart – SIKON vaikėsi idėjos. Vilnius ir jo upių romanas buvo pasirinktas kaip klasikinis pavyzdys, tačiau su tokiomis pačiomis problemomis susiduria kiekvienas šalia upės įsikūręs Lietuvos miestas.

Džiaugiamės, kad šurmulio apie upę bei jos prieigas buvo visur – ne tik konkursas ir ekskursija – apie upę susitelkė lietuvišką architektūrą apžvelgianti korespondencija, kasmet vykstantis Tarptautinės Architektų dienos paminėjimas ir pats miestas: buvo pristatomas šviežiai parengtas Neries krantinių sutvarkymo projektas. Trumpiau – vėl viskas pulsavo upe.

XXIX SIKON’o metu rengėte kūrybines dirbtuves, miestiečius kvietėte į ekskursiją bei diskusiją. Ar dirbtuvių metu generuotos idėjos buvo materializuotos?

Ekskursija, kaip priemonė atskleisti temą, įtraukti bendruomenę ir „pajusti analizuojamą objektą“– naujas darinys SIKON istorijoje, kuris, manome buvo naudingas ir vaisingas.

Kartu su architektais M. Šiupšinsku, A. Karaliumi, R. Paleku, T. Grunskiu, M. Marozu, istoriku D. Pocevičiumi, menininkais A. Novicku, Nomeda ir Gediminu Urbonais bei aktyvistais iš organizacijos „TEKA“ upė buvo apžvelgiama įvairiausiais aspektais ir skirtingais interesais. Vėliau, dalyviai turėjo 24 val. išgryninti ekskursijos metu sukurtom idėjom atrasti savąją Miesto upę. Kone visi darbai atspindėjo ar buvo įkvėpti ekskursijos metu išgirstų paskaitų ar diskusijų – potyrių.

Nors SIKON esmė – klausti, o ne atsakyti, skatinamas ne tiek rezultatas, kiek pats procesas, klausimų kėlimas, diskusija, bendravimas, naujų metodų ieškojimas. Šiemet nusprendėme laikytis tam tikro bendro formato 50 x 50 x Z  (savotiškas pirmojo SIKON paminėjimas, kuomet buvo kuriami planšetai 50 x 50 cm ir maketas). Pristatyti darbai – koncepcijos, kvietė pažvelgė į miesto upę iš mums visiškai neįprasto – pačios upės rakurso, atskleistas jautrus ir trapus upės ir mikroorganizmų ryšys bei pateikti kardinalūs upės transformacijos scenarijai.

IMG_4505

Buvimas architektūroje ir tarp jos tampa vis sąmoningesnis dėl Architektūros fondo, OpenHouse Vilnius ir, žinoma, SIKON veiklos. Kodėl svarbu kalbėti apie architektūrą plačiąja prasme, turint omeny ne tik pastatus, bet ir infrastruktūrą, erdvės organizavimą?

Galbūt jaučiamas atotrūkis ar nesusikalbėjimas tarp kūrėjų, valdytojų ir miestiečių paskatino architektuomenę išeiti iš uždaro diskusijų rato bei šviesti ir formuoti kritišką požiūrį į mus supančią aplinką, vertinti ir skirti gerą bei kokybišką architektūrą. Galiausiai, jaučiama atsakomybė ne tik už kūrinius, bet ir visuomenę, kuri yra garsiausiai girdimas kritikas bei vartotojas.

SIKON yra vieša idėjų kūrimo ir išbandymo vieta, viena iš pirmųjų galimybių architektūros studentams bendradarbiaujant su skirtingų meno ir mokslo sričių atstovais pristatyti savo idėjas bei aktyviai dalyvauti architektūrinės kultūros procese. Todėl kasmet yra siekiama prisijaukinti bendruomenę kartu kelti klausimus, rodyti geruosius pavyzdžius ir, šiuo atveju, kurti alternatyvius miesto upės scenarijus.

Ir pabaigai. Tegyvuoja SIKON ir iki susitikimo versijoj XXX?

SIKON neseniai išleidus dar vieną kritišką ir jautrią aplinkąi kūrėjų kartą, tikėkimės, kad susitiksime dar brandesnėje, aktualesnėje, intriguojančioje ir, galiausiai, trisdešimt gyvavimo metų vainikuojančioje versijoje.

Kalbėjomės su Viktorija Kiriejėvaitė ir Aistė Rakauskaitė

Paskelbta: gruodžio 20, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *