Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys

Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo ir Julijos Rūkas

narratives.lt kalbina Dalią Mikonytę ir Adomą Žudį – jaunus kūrėjus, kurie naudodami fotogrametrijos technologiją, kūrybiškai dokumentuoja miestus.

Fotogrametrija yra metodas skenuoti statišką objektą padarant rinkinį nuotraukų, naudojant kompiuterinę technologiją, sukurti iš jų tekstūrinį trijų dimensijų virtualų objektą. Remiantis šiais fotografinių vaizdų matavimais nustatoma ir tiriama įvairių Žemės paviršiaus objektų forma, dydis, padėtis. Fotogrametrija naudojama sudarant planus ir žemėlapius.

Kaip susidomėjote fotogrametrijos technologija ir sugalvojote ją integruoti savo kūryboje?

Viskas prasidėjo nuo noro dokumentuoti ir kolekcionuoti gatvės meną – tagus, graffiti – savintis jų laikinumą. Fotogrametrija tam pasirodė tinkamiausia, nes galėjome apjungti tai, ką mokame ir žinome geriausiai – fotografiją ir 3D grafiką. Vien fotografijos tam nepakako – jos rūpestis yra šviesa ir momentas, o 3D erdvė per toli nuo realybės fiksavimo – ji simuliuoja, o ne dokumentuoja. Gatvės menas ir kultūra pernelyg daugiasluoksnė ir dinamiška, kad šie du būdai jai fiksuoti būtų pakankami atskirai.

Fotogrametrija labai senas procesas, tad nieko naujo neišradome, bet išmokome bendrą kalbą ir būdą dirbti kartu. Pradėję nuo gatvės meno, pamatėme, kad jis netenka prasmės ištrauktas iš konteksto – jis miesto dalis, todėl mūsų objektu tapo pats miestas ir formos.

Kokias roles kiekvienas iš jūsų atliekate bendrame kūrybiniame procese?

Kuriame kartu, labai sunku išskirti konkrečias roles. Dalia labiau atsakinga už fotografinę dalį, Adomas – už kompiuterinę grafiką, bet vienas kitą visada papildome. Į savo kūrybinį procesą įtraukiame ir daugiau žmonių, kurių nuomonė mums svarbi. Susipažinome Povilo Ramanausko parodoje Berlyne – be jo nebūtų užsimezgusi ši produktyvi kolaboracija. Labai reikšmingas indėlis priklauso mūsų kuratorei bei Cooltūrisčių bendradarbei – Laimai Kreivytei. Jos gebėjimas struktūriškai ir kūrybingai mąstyti viską sustato į tinkamas vietas. Labai daug padeda ir kiti mūsų draugai – parodai „Miesto studijos“ muziką kūrė ir atidarymo metu grojo kompozitorius Pijus Džiugas Meižis, dar žinomas Münpauzn pseudonimu. Jo sukurti garsai subtiliai papildo visą instaliaciją ir sukuria parodos atmosferą. Tekstus ir komentarus rašė Jared Schumacher, šiuo metu atliekantis doktorantūros tyrimą KU Leuven universitete, jo tyrimų laukas yra politinė teologija ir politinė-teologinė antropologija, taip pat Dr. Maria Danilovich iš Baltarusijos valstybinio universiteto ir Dr. Maxim Yosefi iš Goettingeno universiteto.

1

Instaliacijos „Miesto studijos: Vilnius, Šiauliai, Panevėžys“ fragmentas, 2017

Koks individualus kūrėjo indėlis atsispindi naudojantis fotogrametrija, kaip kūrybos priemone? Kiek programa pati sugeneruoja vaizdą ir kiek jūs galite ją įtakoti? 

Individualus indėlis gerokai didesnis, nei programinis. Skirtingus pastatų dydžius, kampus, trikdžius ir estetinį kodą išgeneruoja ir pati technologija, tačiau kūrybiniame procese ji nėra dominuojanti. Programa neturi minčių ir prisiminimų – ji skaičiuoja. Daugiasluoksnį maršrutą kuriame mes. Mūsų individualus, asmeniškas žemėlapis kur kas didesnis, nei reali miestų teritorija ar technologijos jai atkurti.

Kodėl fotogrametriją pasirinkote būtent miesto tyrimams, tokį pavadinimą ir pasirinkote savo parodai, neseniai buvusiai Pamėnkalnio galerijoje. Ką siekiate atskleisti naudodami šią technologiją būtent miesto kontekste?

Seniai domimės ir išgyvenam urbanistinę kultūrą, miestas mums svarbus kaip skirtingo laiko ir minčių talpykla. Miestus tikrąją to žodžio prasme studijuojame – išvaikštome visą jų teritoriją, atidžiai klausomės jų garsų, stebime jų kismą laike. Pavadinimas tiksliausiai atspindi procesą.

Studijuodami ir dokumentuodami miestus apmąstome jų specifiškumą: kaip formuojasi mūsų ir kitų asmeninės tapatybės atsižvelgiant į gyvenimą ir gyvenimo įvykius šalyje ir mieste; kaip atmintis, taigi esminis savęs supratimas, vystosi ir atsiskleidžia per aplink mus supančių socialinių ir fizinių erdvių formą; kaip protas savo atminties žemėlapyje atranda savąją erdvę ir laiką, lygindamasis su kitais, kurie dalijasi ta pačia fizine ir mentaline erdve.

Mūsų kuriama erdvė – technologiškai kintantis ir tąsus miestas. Asmeninį trimiesčio žemėlapį jungia gatvių tinklas, tačiau iš vieno miesto į kitą patenkame ne jomis, o per atsiveriančius praėjimus ir plyšius. Nesistengiame sukurti vientisos erdvės – ji sutrūkinėjusi ir pabirusi, kaip ir mūsų tapatybės. Žemėlapis nebūtinai yra realybės atvaizdavimas, tai ir būdas tai realybei sukurti. Pastatų fasadus ar skulptūrinius paminklus perkeliant, sukabinant vieną su kitu, susidaro keista, vaiduokliška ir siurrealistinė miesto perspektyva, kuri ne tik perkuria urbanistinį peizažą, bet užbėga realybei už akių.

Su fotogrametrija miestų erdvės dimensija išsiplėčia ir laiko atžvilgiu – visi trys miestai tampa daugiasluoksne virtualybe. Mes neatspindime jau esamos, o kuriame naują aplinką – likusias tuštumas užpildome linijomis ir permatomumo (ang. transparency) kvadratais. Šiame virtualiame miesto ture sena, nauja, tradiciška ir skaitmeniška yra susipynę, o virtuali ir aktuali realybės mainosi vietomis.

5

Video projekcija „Neringos ir Kuršių Nerijos studija“ Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“, 2017 

Kiek jūsų ankstesnė kūryba susijusi su miestu? Kodėl jums įdomu pristatyti būtent šią temą?

Miestas ir gatvės kultūra stipriai siejasi su visa mūsų kūryba. Adomas jau nuo paauglystės dirba su graffiti, dideliais gatvės meno projektais, trafaretais. Jo kūriniai gyvena Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir Malaizijos miestų sienose. Ant pastato Vilniaus Konstitucijos prospekte – autoportretas, Šiaulių miesto pėsčiųjų bulvare – pixelinis saulėlydis ir kvadrato studija, Berlin, Carrara, Massa, Gaeta, Penang miestuose – irgi pabertos asmeninės nuorodos ir užuominos. Daliai svarbus – įsivietinimas, susitapatinimas. Anksteni jos fotografiniai projektai, pvz. Palangos projektas „analogofilija / analogophilia / aналогофилия” (2015) – labai asmeniškas įsitraukimas, įsiliejimas ir kurortinio miestelio ne sezono metu išgyvenimas. Projektas „rankos ir kojos“ (2016) – taip pat savo vietos ir tapatybės paieška tarp Vilniaus ir Berlyno.

Atrasti, išgyventi ir išstudijuoti naują ar jau gerai pažįstamą teritoriją iš naujo visada įdomu ir prasminga. Mums svarbios fizinės ir socialinės miestų reikšmės: tai struktūrizuotos žmonių ambicijos, architektūriniai ir pasaulietiniai stebuklai, atsitiktiniai peizažai, kurių grožis vystosi kartu su gamta, kurių nesėkmės, lūžiai ir tarša sukelia refleksijas ir liudija apie laikiną žmogaus egzistencijos pobūdį ir silpnumą. Čia galime referuoti ir į Platoną, kurio politinė metafora apie miestą, kaip socialinį „kūną“ yra svarbi vakarietiškos minties tradicijoje, bei Richardą Sennettą, kuris miestą irgi suvokė kaip kūną – su širdimi, venomis ir arterijomis. Žmogus pats reflektuoja save per savo kūrinius ir mato savo miestą, kaip savo dalį. Kuo labiau poetiškiau tai skamba ir atrodo – tuo geriau, nes nesame architektai ar teoretikai.

 Neseniai laimėjote Neringos savivaldybės stipendiją ir šiuo principu tyrinėsite Neringos regioną. Savo planuose galvojate tokiu būdu dokumentuoti visą Lietuvą?

Tiesa, už stipendiją esame labai dėkingi, Nidos meno kolonijoje ir visame Neringos regione praleistas laikas buvo labai produktyvus ir naudingas. Įsimylėjome šį neeilinį gamtos ir savitos kultūros ruoželį iš naujo. Smagu, kad į „Neringos studijavimą“ įsitraukė ir tradicinio Lietuvos neįgaliųjų draugijos fotografų plenero dalyviai – buvo abiems pusėms įdomi ir naudinga kolaboracija.

„Miesto studijos“ – besitęsiantis projektas, kuris reikalauja nemažai laiko. Į kiekvieną studijuojamą miestą ar regioną stengiamės įsigyventi ir pažiūrėti vis kitaip. “Neringos ir Kuršių Nerijos studija” – siurrealistinis video komplimentas Neringos miestui ir Kuršių Nerijai. Pristatėme jį Nidos Agilos kino teatre – video projekcija sukosi ir už ekrano ribų – peržengė plokštuminį paviršių. Paroda „Miesto studijos“, veikusi Pamėnkalnio galerijoje – daugiasluosnė ir ego dokumentiška kelionė po mūsų gimtuosius Šiaulius ir Panevėžį, bei mus dabar auginantį Vilnių. „Klajodamas po Vilnių, visai užsimiršti, Vilnius skatina svajas ir iššaukia vaiduoklius, jis tave užburia, nuneša į toliausius laikus, į kitus pasaulius“ – sako rašytojas R. Gavelis, kurio tekstai turėjo nemažą įtaką Dalios kūrybiniams pasirinkimams. Šitas klajones ketiname tęsti ir toliau.

Lietuvoje mūsų apsilankymų dar tikrai laukia Kaunas ir Klaipėda, bet planuojame neapsistoti tik savo gimtinėje. Jau esame įgyvendinę ir pristatę šį projektą Carrara mieste, Italijoje. Su italais nemažai bendradarbiaujame ir toliau – dviejų metų bėgyje Italijoje nusimato dar ne vienas mūsų projektas. Pavasarį taip pat esame pakviesti į Cesis miestelį Latvijoje.

Technologiškai ši priemonė plokščią vaizdą verčia trimačiu, tačiau visgi jūsų kūriniai lieka plokštuminiame paviršiuje, kodėl?

Tai ir iki šiol buvo mūsų darbų paviršius. Nardome tarp trimačio ir dvimačio vaizdo, dar ieškome jam geriausio pavidalo ir formos. Domimės klasikine ir 3D skulptūra, ateityje planuojame iškilti iš plokštumos, bet kol kas video formatas atrodo arčiausiai siekiamo rezultato. Ar jis tikrai tik plokštuminis?

Parodoje „Miesto studijos“ leidome sau ir žiūrovams išbandyti kelis skirtingus būdus pamatyti miestą. Pirmiausia – tai realias objektų ir pastatų vietas atitinkantis Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus miestų žemėlapių junginys ant didžiosios galerijos sienos. Pati ekspozicija po truputi keitėsi visos parodos metu – pradžioje bandėme transformuoti erdvę galerijos kolonas paversdami žemėlapio dalimi. Vėliau to atsisakėme likdami tik kvadratiniame perimetre. Vieną iš sienų laikė penkis simuliuotus fotografinius atspaudus, kurie jau tapo mūsų draugų ir globėjų namų dalimi. Televizorių ekranuose sukosi savitos kiekvieno miesto linijos – vertikalės neturinčios pradžios ir pabaigos. Pagrindinis kūrinys – video projekcija – virtualus turas daugiasluoksniu Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio maršrutu, leidęs žiūrovams išbandyti pilotinį transformuotos realybės modelį.

 Instaliacijos "Miesto studijos: Vilnius, Šiauliai, Panevėžys" fragmentas, Pamėnkalnio galerija, 2017

Instaliacijos „Miesto studijos: Vilnius, Šiauliai, Panevėžys“ fragmentas, Pamėnkalnio galerija, 2017 

Gruodžio 22 d. – sausio 6 d. kviečiame į kitą savo parodą “savi/svetimi: kaustika”. Tai fotogramų ciklas ir video instaliacija, kurioje taip pat žvelgiame į save ir artimą aplinką – tik kur kas abstrakčiau. Ką laikome savu? Kas mums svetima? Mūsų pasirinktos priemonės leidžia atskleisti tarp skirtingų požiūrių tvyrančią įtampą: šviesa ir tamsa, pozityvas ir negatyvas yra ne tik fotografijos, bet ir ideologijos bei antropologijos studijų objektas. Tačiau ir šioje parodoje mes atsitraukiame nuo realybės ir fotografinį paviršių liečiame su kaustika – lūžtančia šviesa. Mus domina analoginės technikos perkėlimas į skaitmeninę, skaitmeninio objekto performavimas į analoginę fotogramą ir grįžimas atgal; savos ir svetimų istorijų jungimas į nesibaigiantį, persipinantį, lūžtantį ir deginantį naratyvą.

Parodos “savi/svetimi: kaustika” atidarymas gruodžio 22 d. 18 val. Artifex galerijoje (Gaono g. 1, Vilnius).

Daugiau mūsų darbų www.daliamikonyte.lt ir www.zudys.lt

Paskelbta: gruodžio 19, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *