unnamed (1)

Owen Thomas Hatherley

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Nuotraukos: Aistė Dūdėnaitė/Aušra Česnauskytė

Redagavimas: Matas Šiupšinskas

Interviu rengtas 19-ajam Architektūros fondo ciklui „Pinigai“. Kuratoriai: Matas Šiupšinskas, Vytautas Biekša, Kazys Varnelis. 

„Daugiausiai vaikštau“, paklaustas apie savo tyrimo metodus atsako Owen Hatherley, plačiai žinomas autorius bei kritikas, dažniausiai rašantis architektūros ir kultūros politikos temomis, kurio darbai paskelbti šūsnyje įvairių leidinių. Owen nėra tik stebėtojas ar konformistas; jis drąsiai gvildena kontraversiškas temas ir kviečia į akistatą nusistovėjusias idėjas bei temas. Kaip turėtumėte gyventi su tuo, kas buvo palikta po Sovietų Sąjungos griūties? Ką pasilikti ir ką išmesti šiame dar kiek neapibrėžtame rūšiavimo procese? Šie ir kiti klausimai interviu žemiau.

Jau esate parašęs aštuonias knygas ir stebinate savo produktyvumu. Kaip ligi šiol sekėsi ši kelionė? Kur buvo pradžia?

Nesu nei žurnalistas, nei architektas. Pradėjau kurti internetinį dienoraštį (blogą). Mano pirma knyga buvo daugiausia sudėta iš to, kas buvo jame. Antroji knyga buvo užsakymas – dvylikos mėnesių serija apie Britanijos miestus, apie tai kaip jie elgėsi su finansais ekonominio bumo metais ir kaip visa tai baigėsi. Tai įvyko 2009-2010 metais. Būtent iš antrosios knygos ir atradau savo metodą – nuvykti kurs nors ir vaikščioti. Žinoma, daug dėmesio skiriu moksliniams, istoriniams tyrimams ir panašiai, bet visgi daugiausia vaikščioju.

16

Jūs tiriate Sovietų Sąjungoje kurtą architektūrą ir vykusius procesus po sąjungos žlugimo. Dažnu atveju, kuomet žmogus pareiškia savo simpatiją vienam ar kitam kontraversiškos epochos elementui, likusieji automatiškai įtaria, jog tokiu atveju tiriančiajam imponuoja epocha su visais savo komponentais. Ar Jums dažnai tenka ginti savo poziciją ar teisintis dėl savo nuomonės, kai kalbate apie sovietmečiu kurtą architektūrą?

Tai yra ganėtinai keista. Jei sakai, jog tau patinka barokas, žmonės nemano, jog prijauti Jėzuitams arba pritari kontrreformacijai.

Barokas buvo prieš kelis amžius, tuo tarpu žmonės vis dar prisimena sovietmetį.

Būtent. Klausimo erdvėje susiduria daug įvairių aspektų. Vienas dalykas, kuris mane nustebino buvo, atrodytų, gan paprastas. Besiruošdamas knygos rašymui, skaičiau Baltijos sostinių architektūrinius vadovus ir geriausias iš jų buvo Vilniaus (turimas omeny 2016 metais išleistas Vilniaus architektūros gidas, AS pastaba). Tai nuostabiai subtili knyga, kurioje išvengta jau įprastiniu tapusio kritikavimo „Taip, mes žinome, jog laikai buvo blogi“ truputį save pasiplakant. Dauguma miesto gidų jautė pareigą tai padaryti, pavyzdžiui, Latvijoje, ir tik tuomet rašyti apie architektūrą. Vilniaus gidas šiuo atžvilgiu yra pažangesnis. Taigi įmanoma domėtis tam tikru architektūros periodu atsietai nuo to periodo politinės situacijos ir viena nebūtinai yra surišta su kita. Visgi aš ne toks; man įdomu politika.

Ši tema yra labai naudinga stebėti prieštaravimus kaip projekcijas, kaip tai susieta su kolonializmo, Europeanizacijos idėjomis. Jeigu skaitytumėte svarstymų planus iš 1970-90-ųjų metų, juose nuolat minimas kitas – skandinaviškas, europietiškas stilius ir planavimas Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Dabar tai tik blogis, rusiška ir sovietiška. Tuomet, kai regionas priklausė Sovietų Sąjungai, jis buvo suprantamas kaip pats vakarietiškiausias, tai, ką galėjai gauti europietiškiausio, nepalikdamas Sovietų Sąjungos, nes architektūra buvo planuojama remiantis vakarietiškomis ir skandinaviškomis tradicijomis.

3

Masinės daugiabučių statybos vyko visoje Europoje – Anglijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Sovietų Sąjungoje taip pat, visgi kiekybe smarkiai lenkdama jau minėtas šalis. Didelio masto statybos itin pakeitė kraštovaizdį, įprastinį kaimo vietovių gyvenimą. Ar tai gali būti viena priežasčių, kodėl sovietmečiu kurta architektūra gali būti suprantama kaip „blogis“, nors tokios statybos vyko veik visur?

Būtent. Tai kartu susieta ir su kita tema, kuri dažnai lieka kiek nuošaliau – industrine revoliucija šalyje. Britanijoje ji prasidėjo 1820-aisiais, 1860-aisiais Vokietijoje, 1950-aisiais Sovietų Sąjungoje ir tuo pat metu Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Tiek Sovietų Sąjungoje, tiek pietinėse Europos valstybėse industrializacija prasidėjo panašiomis aplinkybėmis – valdant dešiniesiems diktatoriams. Jos buvo tankiai apstatytos masinių gyvenamųjų namų. Britanijoje ryškus namų tipas industrializacijos periodu buvo vadinamieji Viktorijos tipo namai, esantys šalia fabrikų ir geležinkelių. Sovietų Sąjungoje daugiausia buvo statomi daugiaaukščiai blokai, Graikijoje taip pat blokai tik kiek žemesni, 5-6 aukštų. Šie išvardinti namų tipai tavo dominuojančia architektūra šalyse, nes būtent tuomet prasidėjo industrializacija: žmonės paliko kaimo vietoves, kuriose gyveno per amžius ir išvyko į miestus. Tai buvo modernizavimo momentas, tapimo europiečiu momentas, kurio visi tikina troškę ir tuo pat metu jo nekenčia. Manau, jog tai gan graži ir įdomi kontradikcija.

Daugeliu atveju žmonės suprato kokia monotoniška ši architektūra yra ir ieškojo būdų tai pakeisti, bet, tiesą sakant, tai niekad nepavyko, nes statybos vyko tiesiog per greitai. Dabartiniu metu tai pasikeitė – urbanizacija vyksta lėtai, populiacija mažėja. Žmonės pamažu sustoja ir klausia: „Gerai, mes turim visa tai, ir ką mes su tuo galime daryti?“

Šie klausimai itin aktualūs, Lietuvoje taip pat. Neminint atskirų paveldosauginių įvykių Lietuvoje, kokia Jūsų nuomonė apie sovietmečio architektūrą kaip paveldą? Ar ji turėtų būti saugoma? Klausimas tampa itin opus, kai pradedama kalbėti apie masinės gyvenamosios statybos objektus, pavyzdžiui, Lazdynų mikrorajoną – juk jų turime tiek daug.

Atsakymas priklauso nuo atskirų pavyzdžių. Svarbu nebūti per daug prisirišusiems prie šių objektų. Lazdynai arba bet kokie panašūs gyvenamieji rajonai, kad ir Varšuvoje, pasižymi grandioziniais gyvenamaisiais kvartalais. Pirmąkart juose apsilankius, buvau užkluptas sumišusių emocijų. Pirma pamaniau, jog tokie rajonai visai puiku, bet palaipsniui mintys pradėjo šaukti „Jie niekada nesibaigia ir tęsiasi amžinai!“. Masinė gyvenamoji statyba neturėjo būti kerinti architektūra; jos pamatas – planavime, rajono schemoje, kaip ta schema artima miškui, laukams, žaliosioms zonoms. Jeigu įmanoma išsaugoti tai, tuomet neturėtų būti taip svarbu išsaugoti pavienius objektus. Neturėtų būti bijoma pastatus perdažyti ar perdengti. Kartais užtenka pakeisti tik kelis dalykus – namai turėtų būti izoliuoti, liftai pakeisti. Žmonės vizualiai, žinoma, nemanytų, jog jų daugiabutis – rūmai, bet tai vis tek labai geri namai gyventi, kokybiški būstai.

Štai, pavyzdžiui, Lazdynuose labai svarbus išplanavimas, tai, kaip pastatai išskirstyti erdvėje ir kraštovaizdyje su žaluma, mokyklomis ir panašiai; tai turėtų būti išsaugota, net nebūtinai stengiantis išsaugoti originalų pastatų medžiagiškumą, kuris, deja, nėra itin geros kokybės. Šeškinės mikrorajonui, tuo tarpu, būtina pastatų renovacija. Po jos būtų itin svarbu išsaugoti komplekso vientisumą, ekspresionistinę bokštų išraišką, prekybos centro plytų mūrą, kuris ir yra geriausias jo bruožas.

Pavieniai visuomeniniai pastatai, žinoma, yra visai kita kategorija. Operos ir baleto rūmai turi išsaugoti unikalias detales, sietynus, baldus bei skulptūras nuo nuobodaus Euroremonto.  Aišku, standartinis nebūtinai reiškia bevertis – visada svarbu (į)siklausyti žmonių, kuomet jie stengiasi išsaugoti pastatus. Kampanija prieš Lietuvos kino teatro nugriovimą buvo panašu į pilietinį aktyvizmą, kuris nebuvo įmanomas (na, tai nėra gryna tiesa, bet visgi) sovietmečiu. Liūdna stebėti, kuomet tam tikrų pastatų gynimas yra sutapatinamas su „komunizmo nostalgija“ arba netgi dar absurdiškiau siejamas su parama Putinui – Rusijoje, labiau negu bet kur kitur, su sovietmečio palikimu yra elgiamasi blogai.

1

Interviu, skirtame Deep Baltic portalui, minėjote pastatus, kurie Jums yra pasibaisėtini. Kokie kriterijai tai lemia, kas paverčia pastatą netinkamu ir bjauriu?

It’s in the eye of the beholder. Žmonės priima/randa bjaurumą skirtingose vietose.Būtent todėl dažniausiai kalbu apie pastatų funkcionalumą juos įvertindamas kaip pasibaisėtinus.  Net neabejoju, jog Brutalizmo architektūros gerbėjai rodytų į pilis teigdami, jog štai, pilys taip pat nėra dekoruotos, yra asimetriškos ir dažnai nekontekstualios, bet jas, visgi, visi mėgsta, nes tai pilis ir tai paveldas. Taip pat įvyksta dėl 1960-70-ųjų architektūros, kuomet žmonės automatiškai ją vadina šlykščia, nes ji – betoninė. Tai automatinė atsakymų grandinė ir žmonės nesistengia žvelgti giliau. Architektūros kritika galėtų (turėtų) formuoti atsakymus ir leisti žmonėms pažvelgti giliau paviršutinių procesų. Visgi egzistuoja tiek daug dalykų, kurie yra nustatyti kaip bjaurūs. Visi žino, kad tai bjauru, visi žino, kad sovietmečio architektūra brutali.. ir tuomet tu sakai, gerai, gal sustokim? Gal pažiūrėkim atidžiau? Ar mes iš tikrųjų žiūrime taip jau dažnai? Žmonės ima po truputį suprasti.

Aplanko nušvitimo momentas?

Taip, tikriausiai. Niekas niekada nesistengia paaiškinti. nors, žinoma, šie dalykai gan sudėtingi ir keliantys iššūkius. Žmonės nesulaukia pakankamo architektūrinio lavinimo. Niekam nepatinka apleista aplinka. Svarbu parodyti, jog niekas savaime nėra apleista, jog tokiu tampama dėl tam tikrų priežasčių ir jog tai galima pakeisti.

Paskelbta: gegužės 14, 2017

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *