_mg_8091

Paulius Tautvydas Laurinaitis

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Nuotraukos: Julija Rūkas

Vienas didžiausių praeitų metų paveldosaugos džiaugsmų buvo Kauno tarpukario architektūros įvertinimas – ji apdovanota Europos paveldo ženklu bei įtraukta į UNESCO Dizaino miestų sąrašą. Pradėjęs įsisiūbuoti kultūrinis procesas gana greitai išjudino ir miesto bendruomenę: pradėjo veikti Ekskursas, išleistas Kauno architektūros gidas. Šiuo metu pradėta ruošti Kauno tarpukario architektūros UNESCO nominacinė byla, kurios pagrindinis tikslas – patekti tarp išskirtinę pasaulinę vertę turinčių objektų Pasaulio paveldo sąraše. Ilgą laiką primirštas ir nepuoselėtas Kauno tarpukario paveldas pradėjo būti pastebimas. Vienas to “kaltininkų” – Architektūros ir urbanistikos centras (toliau: AUTC) Kaune. Apie kasdienį paveldą, bendruomenę ir, žinoma, Kauną, kalbamės su AUTC darbuotoju ir Kauno technologijos universiteto doktorantu Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu.

Dalis Kaune esančios tarpukario architektūros yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, nors apie ją pradėta aktyviai diskutuoti dar visai neseniai, kaip ir apie Kauno įtraukimą į UNESCO. Tarpukariu buvo itin populiarus lozungas „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, dabar turbūt kauniečiai galėtų šaukti „Mes be UNESCO nenurimsim“?  Galbūt sunku tiksliai identifikuoti, tačiau kur buvo šio proceso ir drąsios idėjos pradžia?

Visas Kauno tarpukario kelias iki pat UNESCO nominacijos turi du sluoksnius: visų pirma tai modernizmo architektūros, kaip paveldo, pripažinimas, o antrasis – lietuvių tautinės savimonės formavimasis. Nors tarpukario modernistinė architektūra į Vakarus nuo geležinės uždangos pripažinimo susilaukė jau sąlyginai seniai, Rytų Europoje tas procesas buvo pristabdytas visiems gerai žinomų geopolitinių aplinkybių. Tarpukario kapitalistinis Rytų Europos istorijos tarpsnis buvo būtent tuo pagrindiniu atpirkimo ožiu, kurį Rytų bloko propaganda stengėsi pateikti kuo tamsesnėmis spalvomis, tad nenuostabu, kad ir tuometinė architektūra buvo gerokai primiršta. Prie to prisidėjo ir tai, jog ji buvo pakankamai naujas darinys, dar nespėjęs praeiti taip paveldo įvertinimui reikalingų kelių kartų.

Vis tik smagu, kad kauniečiai yra vieni pirmųjų šauklių, pradėję šnekėti apie savo tarpukario architektūros vertę. Nors kauniškiai pastatai tikrai yra nenuostabios būklės, tačiau skirtingai nei kai kuriose pietryčių Europos valstybėse, bent jau įsisuko masinis šios architektūros pažinimo procesas, dėl ko didžioji dalis gyventojų pradeda ją vertinti. Labai svarbus aspektas yra tai, kad visi žmonės, nuo kurių priklausė šios architektūros populiarinimas, itin glaudžiai bendradarbiavo – akademikai, politikai, visuomenės entuziastai; visi puikiai rado bendrą kalbą ir įnešė savo indėlį į šį reiškinį. Taip susiformavo visiškas kontrastas, pavyzdžiui, Bukareštui, kuriame apie tarpukario architektūrą tešneka keletas entuziastų, o kyšiais papirkti tarnautojai į kairę ir į dešinę dalina leidimus griovimams ar keistoms rekonstrukcijoms. Nuo to laiko, kai aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje Jolita Kančienė pirmoji spaudoje pradėjo šnekėti apie tarpukario architektūros svarbą, nueitas išties ilgas kelias.

Kitas dalykas – tautinė savimonė. Tautai reikia turėti istorinę atramą, ant kurios ji gali formuoti dabartinę savastį. Kaip „tais anais” laikais tarpukaris buvo naudojamas kaip neva pasenusios santvarkos demonizavimo atpirkimo ožys, taip šiandien jis yra tapęs artimiausiu istoriniu tašku, kuriuo remiantis galima kurti dabartinį suvokimą iš kur atėjome. Architektūra yra vienas stipriausių propagandos (žodį kviečiu naudoti ne tik neigiama prasme) įrankių, kuriuos matome ir susiduriame kas dieną. Išskiriant šiuolaikinę architektūrą, būtent tarpukario pastatai yra tie, kurie buvo pastatyti tokioje mūsų pačių valstybėje, su kuria dažnas vis dar turime ryšį per senelius ar prosenelius.

_mg_8053

Pradėjus kalbėti apie Barseloną į galvą topteli Gaudi, apie Briuselį – Hortos, apie Braziliją – Niemeyer pavardės. Tuo tarpu tarpukario  Kauno architektūra nebuvo kurta vieno architektūros genijaus, o daugelio talentingų architektų, tad vienas iš pranašumų yra integralaus miestovaizdžio sukūrimas. Kuo dar išskirtinis Kauno tarpukaris?

Čia galėčiau išskirti du aspektus. Visų pirma tai, per kiek laiko Kaunas iš bakūžių darinio pavirto dariniu, panašesniu į miestą, bent jau minimaliai vertą sostinės vardo. Būtent Kauno modernizmas tapo šio proceso veidu. Kito tokio atvejo tuometinėje Europos istorijoje nėra. Gdynios atvejis panašus, bet tai nebuvo valstybės centras ir labiau buvo kuriamas, o ne transformuojamas miestas.  Kitas dalykas yra tai, kad Kauno architektūra yra toli nuo to, ką būtų galima vadinti „grynaveisliu“ modernizmu. Iš modernizmo buvo imami daugiausiai estetiniai sprendimai, išplanavimas, tačiau radikalios architektūros statinių, anei didelių urbanistinių transformacijų praktiškai nebuvo. Organiškas, be radikalių pokyčių atsiradęs kaunietiško modernizmo pobūdis prisideda prie to, kad šiandien šiuos pastatus taip vertiname. Daugelis pamiršta, kad sovietiniai daugiabučių rajonai irgi modernizmas, tik daug grynesnis bei radikalesnis.

Dažnu atveju atrodo, jog modernus paveldas nekalba „pats savaime“ ir plačioje visuomenės dalyje yra siejamas sumonotoniškumu, vienodumu, masine gamyba. Modernių miestų Havro (Prancūzijoje) bei Baltojo miesto (Izraelyje), kurie, beje, įrašyti į UNESCO, pripažinimo procesas prasidėjo „iš apačios“, t.y., bendruomenės priėmimo ir supratimo, jog jų aplinka yra verta išsaugoti. Ar Kauno miesto bendruomenė taip pat yra paveldosauginių įvykių katalizatorius?

Dėl jau minėtų priežasčių, neigiamos konotacijos Kauno modernizmui negresia. Ilgi sovietiniai metai, pastatų nacionalizacijos procesai, estetikos sampratos nunykimas, neoficialių bendruomenių egzistavimo draudimai lėmė ir tai, kad pas mus kol kas tokių judėjimų, susijusių su architektūra ar urbanistika, pastebimos tik pirmosios užuomazgos. Daugelis vyresnės kartos žmonių buvo pakankamai išmuštruoti, kad viskuo turi pasirūpinti valdžia, o bendruomeniškumas buvo labiau sintetinis tos pačios valdžios kuriamas dalykas, dažniausiai  skirtas tik dar labiau ją legitimuoti. Visgi smagu, kad šiuo atveju mums nereikės tų trijų kartų dykumoje, kad žmonės suvoktų, jog gyvenamoji aplinka yra ir jų pačių rūpestis. Kauno modernizmo atveju vis dar reikėjo daugiau iniciatyvos iš akademikų, iniciatyvių žmonių bei politikų tarpo. Vis tik visuomenei suvokus, kad Kauno modernizmas – mūsų visų turtas, šitas procesas įgaus ir labiau horizontalų pobūdį. UNESCO nominacija – svarbus žingsnis šiai slinkčiai, nes tai daugelis suvokia kaip vieną aukščiausių įvertinimų. Žmonėms patinka pripažinimas, būti įvertintiems. Prisiminkime, kad Lietuvoje krepšinį visi myli ir vertina visų pirma dėl laimėto 1937 metų Europos čempionato.

_mg_8107

Kaip manai, ar fotografija architektūros ir kartu paveldo sklaidoje/populiarinime užima svarbią vietą? Ar prasta nuotrauka gali „sugadinti“ pastatą?

Gera fotografija – vienas svarbiausių įrankių, galintis išpopuliarinti pastatą. Vis tik tai nėra viskas – lygiai taip pat svarbu ir kaip, kur ir kada ji bus tiražuojama. Visgi šitų dviejų procesų sinergijos užtenka, jeigu pastato architektūra iš tiesų yra įdomi. Šalia nuotraukos istorija svarbu tuomet, kai vizualumo neužtenka, pastatas įdomesnis kaip, pavyzdžiui, istorijos paminklas. Kartais stebinčiajam reikia pasakyti, kodėl jam nuotraukoje matomas vaizdas turėtų rūpėti ar galėtų būti įdomus, o kartais užtenka ir pastebėti tai, kas atrodo kasdieniška ir ko kiti nepastebi ar nebepastebi – prisiminkime Ed Ruscha albumą „Twentysix Gasoline Stations”.

Buvo pasigirdę kalbų, jog Vilniuje reikia atstatyti Aukštutinę pilį. Kalnas, tartum supykęs, pats pradėjo irti. Dar iki dabar tęsiasi debatai dėl Valdovų rūmų Vilniuje atkūrimo, Kaune – dėl Kauno pilies.  Ar Tau kartais neatrodo, kad autentiškumas paveldosaugoje yra tartum fetišas? Ar neišlikęs, bet atkurtas elementas, savaime praranda prasmę?

Kalbant apie paveldosaugą niekuomet nereikia pamiršti, kad tai nėra tikslusis mokslas. Tai yra nuomonių arena, kurioje tendencijos nuolat keičiasi. Dabar įsivyravęs tamstos paminėtas autentiškumo kultas. Manau, kad svarbiausias klausimas turėtų būti ne tai, kiek statinyje yra išlikusių autentiškų bočiaus rankos nulipdytų plytų, bet kiek yra turima originalios medžiagos apie objektą. Ar atėję į regioninį muziejų jūs žiūrėtumėte į po burzgiančia lempa lentynoje padėtą žemdirbio lauke rastą patrankos sviedinį, ar į pagal autentiškus brėžinius atkurtą ir muziejaus kieme pastatytą ir dargi kas valandą iššaunamą patranką? Svarbiausia tai, kiek yra išlikusios istorinės medžiagos statinio atkūrimui. Paveldosaugoje reikėtų vengti improvizacijų. Sovietmečiu buvo paplitusi praktika atidengti seniausią statinio fragmentą ir jį interpretuojant atstatyti objektą, todėl šiandien senamiesčiuose turime daug tokių „galbūt gotikinių” pastatų. To nereikėtų daryti. Pastatus atkurti reiktų tik susiklosčius tam tikromis sąlygomis, kai buvo prarastas istoriškai pakankamai vientisas statinys ir jis buvo detaliai dokumentuotas. Kita vertus,  jeigu ne improvizacija, šiandien neturėtume vieno iš valstybės simbolių – Trakų pilies.

Tad visgi, kaip Tau atrodo, kas yra tas magiškasis elementas, kuris kasdienį objektą, galbūt objektą, kuriame gyvename, gaminame vakarienę ar kiekvieną dieną praeinam pro šalį, paverčia paveldu?

Ryšys.

Paskelbta: spalio 10, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *