pamirsta-lt

pamiršta.lt

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Nuotraukos: pamiršta.lt

Urban exploration (gyvenamosios erdvės tyrinėjimas) yra sparnuotas terminas, dažnai skraidantis viešojoje erdvėje, bet retam pagautas. Klaidingai asocijuojamas su vandalizmu, šis reiškinys traukia smalsius ir, žinoma, drąsius, aplinkos tyrinėtojus. Vienas jų yra Dmitrijus – Pamiršta.lt įkūrėjas.

Papasakok apie Pamiršta.lt. Kokia tai idėja ir kaip ji tapo Tavo veikla, kurios rezultatais (nuotraukomis bei atradimais) daliniesi ir su kitais? Ar pamiršta.lt legalu?

Pamiršta.lt – 2011 metais atsiradęs Urban exploration projektas, į kurį vis labiau žvelgiu kaip į asmeninę platformą savirealizacijai. Jis buvo inspiruotas „Miesto vitrinos“ – vieno pirmųjų ir tuo metu labiausiai sužavėjusių projektų, paskatinusio ieškoti grožio apleistuose pastatuose. Dėl šios priežasties ir Pamiršta.lt pavadinimas yra labiau būdingas klasikiniam „Urban decay“ projektui. Kažin ar daugiabučio stogą galima vadinti pamirštu klasikine šio žodžio prasme.

Tiesa, tuo metu termino „Urban exploration“ dar niekas nevartojo – jis atsirado daug vėliau, kuomet užmezgus kontaktus su užsieniu, supratome, kas esame ir kaip visas pasaulis šį reiškinį vadina. Tuomet perėmėme pagrindinę judėjimo ideologiją ir metodikas, nors, žinoma, savos specifikos taip pat turime.

Projekto tikslas – urbanistinės aplinkos tyrinėjimas ir pažinimas, dažnai ignoruojantis visuomenės primestas saugumo ir nuosavybės normas. Kitaip tariant, kontrkultūra, bandymas alternatyviai pažiūrėti į miestą ne tik iš funkcinės pusės, ką dažniausiai daro didžioji miestiečių dalis. Apleisti pastatai, požemiai, aukšti stogai ir antenos – štai mūsų kasdienybė. Gyvenimo būdas, balansuojantis ant legalumo ribos.

Apleista sanatorija, Bulgarija

Esate uždara grupė: nekviečiate prisijungti į išvykas, nerengiate ekskursijų, dažnai nenurodote vietovės adreso. Kokios priežastys tai lemia?

Iš vienos pusės – saugumas. Nesinori priimti į savo ratą nepatikimų žmonių. Iš kitos pusės – lengva mizantropija: nejaučiu poreikio plėsti pažįstamų rato. Kiekvienas naujas žmogus man yra investicija, dėl to stengiuosi rinktis, su kuo man įdomu ir aktualu bendrauti. Tiesa, vienu metu jaučiau, kad UE (čia ir toliau: urban exploration) kultūrai Lietuvoje reikia įgauti pagreitį. Tuomet su LUNI iniciatyva organizavau neįprastas urbanistines keliones po Vilnių ir ne tik – norėjau ir kitiems parodyti tai, ką aš ir mano draugai matydavome kasdien. Sunku sakyti, kokį tai turėjo pasisekimą, tačiau vienu metu į ekskursijas po “Neįprastą naktinį Vilnių” susirinkdavo 250-300 žmonių. Su jais keliaudavome po požemius, stogus ir apleistas vietas prisimindami jų istorijas.

Visgi naujų objektų atradimas turėtų būti ganėtinai keblus dalykas. Atidžiai tyrinėji žemėlapius ir aplinką ar informacija apie naujas vietas keliauja iš lūpų į lūpas? Kaip randi kelią ant veik visų Vilniaus ir užsienio stogų?

Kai ką surandi tyrinėdamas žemėlapyje, kai ką iš lūpų ir interneto išgirsti. Kiekvienas atvejis, ypač užsienyje, yra individualus ir priklauso nuo aplinkybių. Kartais pasiseka ir internete surandu žmonių,  galinčių pakonsultuoti dėl objektų, o kartais niekas neatrašo ir viską tenka organizuoti savarankiškai. Tokiose šalyse viskas priklauso nuo improvizacijos ir sėkmės. Viena tokių kelionių buvo gruodį lankyta Abchazija.

Improvizacijos reikalauja ir patekimas ant stogų. Kartais jie būna nesaugomi ir nerakinti, kartais – užtenka turėti gerai pakabintą liežuvį, o atsitinka, jog tenka pasiruošti ir panaudoti laipiojimo įrangą, atsižvelgiant į tokius faktorius, kaip galintys tave pamatyti darbuotojai ar pastatą prižiūrinti apsauga. Europos dangoraižis, sakyčiau, buvo geriausias tokio patekimo pavyzdys – užmetus virvę iš paskutinio aukšto balkono, lipome į viršų su laipiojimo įranga, po kojomis tabaluojant 33 aukštams. Pripažinsiu, man, bijančiam aukščio, nebuvo labai drąsu. Bet pamatytas vaizdas buvo to vertas.

Panemunės dvaras

Koks nuotykis labiausiai įsiminė?

Kiekviena diena – naujas nuotykis, nepriklausomai nuo to, ar lendama į naują objektą, ar sėdima prie nuotraukų namie. Svarbu kiekvieną dieną kažką naujo atrasti – kartais net virtualiai, prie knygos ar žemėlapio – istorinį faktą, potencialią vietą tikrinimui, ar gal net abstrakčią idėją. Never stop exploring (iš angl. Niekada nenustok atrasti) – yra sakęs vieno žinomo brand’o atletas. Ir jo frazė prie UE tinka velniškai gerai – svarbu kasdien bandyti sužinoti kažką naujo.

Esu ir aš keliskart kyštelėjusi savo nosį pro užkaltų durų lentas, už kurių randi lėlių galvas, senas knygas, nuotraukas, bažnyčiose – aplaužytus kryžius, stiklo šukes. Nukrečia šiurpuliukas: tokios mizanscenos ir apskritai apleisti pastatai dažnai primena siaubo filmų siužetus. Ar ir Tau būnant pastatuose kyla ne pačios maloniausios emocijos? Ar visgi baisiau gyvų, ne mirusių, t.y., viešosios tvarkos užtikrintojų?

Baisiausia – sėdėti namie ir atsiduoti rutinai, apsiriboti šeima, vaikais ir kitais “teisingo ir rimto žmogaus” atributais. Negalėčiau gyventi tokio gyvenimo – tikriausiai, išprotėčiau po savaitės, jei ne greičiau. Palyginus su tuo, bėgiojimas nuo apsaugos ir kabojimas ant virvės tėra nedidelė smulkmena, kurias įdėjus pastangų galima įveikti. Tiesa, baisokų vietų kartais irgi pasitaiko. Kartais jose krūptelėti priverčia makabriška pastato aplinka, kartais – apsaugos darbuotojo ar nežinia iš kur atsiradusio darbininko žingsniai. Dažniausiai pilnai atsipalaiduoju tik pasitraukęs už teritorijos ribų ir jaučiu, kad nieku gyvu nenori ten dar kartą sugrįžti.

Apleista ligoninė, Vilnius

Savo sekėjus lepini itin kokybiškais siužetais iš savo kelionių. Nuotraukos, visgi, fiksuoja ne tik nuotykius, bet ir objektus, kurių turbūt, greitu metu nebeliks. Koks Tavo požiūris į nykstančią architektūrą: ar tai supranti kaip natūralią įvykių eigą, ar kaip tam tikrą aplaidumą?

Bet kokia urbanizuota aplinka turi keistis ir prisitaikyti prie šiuolaikinių realijų. Taip veikia pasaulis ir tai savaime nėra nei gerai, nei blogai. Dėl šios priežasties pokyčiai architektūroje yra neišvengiami ir tokie procesai vyksta visur. Skiriasi tik pozicija, iš kurios į tai galima pažiūrėti. O pažiūrėti galima skirtingai – kaip į stichinį veiksmą – potvynį ar atoslūgį, žiemos ir vasaros kaitą ar nesibaigiantį savęs kaltinimą ir plakimą rimbu. Pas mus, deja, vyrauja perdėtas flagelantizmas ir neurotiškumas. Nepasitikėjimas savimi, aš manau. 

Aš į urban decay (miestų nykimas) žiūriu paprasčiau – kaip į monumentalų visuomenės pokyčių simbolį, esantį tarp susirūpinimo ir abejingumo. Iš vienos pusės, nesidžiaugiu, kai matau apleistą architektūrą, dylančią nuo vandalų ir drėgmės, iš kitos – man restauruota ir visiems prieinama vieta iš karto praranda didelę dalį savo žavesio ir grožio. Žodžiu, nenoriu dėtis apsimestinės “kultūros paveldo saugotojo” kaukės, kas dabar yra labai madinga ir gražu. Galbūt, būtent todėl sulaukiu kritikos iš kultūros paveldo mėgėjų.

Tavo veikla tęsiasi jau nuo 2011 metų. Esi mates nemažai suniokotų ir pamirštų paveldo objektų. Tad kas paveldą paverčia paveldu? Kur yra riba, kuomet architektūros objektas tampa paveldo objektu?  

Kiekvienas turi tą nuspręsti individualiai, nors, de jure, statusą nustato biurokratai ir komisijos. Nesiimu sakyti, kad jos nereikalingos, tiesiog, oficialūs sąrašai išeina už mano kompetencijos ribų. Iš tiesų, viskas priklauso nuo žmogaus – kiekvienas turi vietų, kurios yra jam artimos ir brangios, kurių išsaugojimas jam yra be galo svarbus. Aš, asmeniškai, labai mėgstu apleistus religinius statinius – ypač Vilniaus senamiestyje, kur tokių nemažai. Ir man būtų gaila, jei jų vieną dieną nebeliktų.

Panemunės dvaras

Paskelbta: rugsėjo 6, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *