Viltė Janušauskaitė ©Julija Tamulevičiūtė

Viltė Janušauskaitė

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Fotografavo: Julija Rūkas

Vilte, dirbate vyresniąja architekte „Lietuvos paminkluose“, dėstote Paveldosaugos studijų studentams, esate Istorijos fakulteto doktorantė: kiekvieną dieną palaikote betarpišką ir įvairiapusį santykį su paveldu bei tuo paveldu „besinaudojančiais“. Žvelgiant iš Jūsų perspektyvos, ar visuomenės gyvenime paveldo nėra per mažai?

Visų pirma iškyla probleminis klausimas kas yra visuomenė. Jeigu mes ieškosime tipinio neegzistuojančio piliečio, jo gyvenime paveldo turbūt išvis nėra. Jis tikriausiai žino, kad egzistuoja Gedimino pilis, ten lankėsi vaikystėje ir daugiau neketina užlipti, galbūt jis kartais atkeliauja į senamiestį pasivaikščioti. Ar jis tas vietas reflektuoja kaip paveldą, yra jau kitas klausimas. Gal jam tai tiesiog gyva vieta? Jeigu kalbėtume niūriai, tuomet taip, visuomenės gyvenime paveldo yra mažai. Visgi visuomenė yra nevienalytė: yra daug žmonių, kurie rūpinasi, gyvena paveldu, net nebūtinai reflektuodami, jog nuolat yra jame. Iš profesinės pusės labai norėtųsi, kad paveldo, o kartu ir sąmoningumo, būtų daugiau. Labai tikiuosi, jog praėjo tie laikai, kuomet žmonės, nusipirkę seną butą jį atnaujindavo nuo pamatų iki lubų, išmesdami senas duris, grindis, baldus ir įrengdami naują madingą interjerą. Taip ne visada piktavališkai, bet nesąmoningai, paveldas būdavo sunaikinamas.

Ar atrodo, jog paveldas vis labiau pereina iš valstybės į gyventojų rankas? Turiu omeny tai, kad galbūt iniciatyva rūpintis istorine aplinka kyla iš apačios, nebe iš viršaus.

Taip. Aktyviai veikė Žvėryno bendruomenė, dabar – Užupiečiai. Bendruomenės yra paveldo dalis. Jie dalyvauja svarstymuose, projektų pristatymuose ir diskusijose. Bendruomenės nariai pastebi labai daug naudingų dalykų, pateikia pastabų, iškelia korupcijos atvejus. Tokia visuomeninė kontrolė yra labai svarbi. Dažniausiai kylanti problema, ir netaikau to išskirtinai Užupio bendruomenei, jog dalis pastabų, išsakomų bendruomenės, yra stereotipinės: „Kodėl kaimynas gali man langus užstatyti?“ ir dauguma kritikos net nėra susijusi su paveldu ar paveldo išsaugojimu, bet priešiškumu plėtrai. Tai nekelia nuostabos, nes tokia pozicija atsirado ilgainiui dėl projektų, kurių neturėjo būti: reakcija kiekvienąkart aštrėja ir tai apsunkina dialogą ar netgi apskritai jo buvimą. Žmonės praranda pasitikėjimą institucija ir tai jau yra didelė sistemos klaida.

Kaip ir pati biurokratija, aišku. Štai Edinburge, Škotijoje, paveldo statinių remontui (apdailos ir smulkiems statybos darbams), jei tai nėra išskirtinės vertės objektas, pateikiamos rekomendacijos objekto savininkui. Na, tarkim, jog, durys turėtų būti dažomos juoda, o ne žalia spalva. Mūsų šalies atveju reikia parengti projektą, o visus darbus turi atlikti atestuotas specialistas, prižiūrimas kito atestuoto specialisto. Galiausiai už durų perdažymą reikia susimokėti 5-10 kartų daugiau negu kainuoja dažai. Mes susiduriame su biurokratiniu siaubu (juokiasi)! Natūralu, jog žmonės pradeda elgtis nelegaliai, nes tai yra vienintelis racionalus elgesio būdas. Popierinė kontrolė yra labai griežta, o realiai – neįmanoma.

2©Julija Tamulevičiūtė

 

Gyventojus, kaip pagrindinį pasakojimo objektą, pasirinkote savo antropologiniame tyrime apie Lazdynų mikrorajoną Vilniuje. Kodėl būtent šis rajonas ir būtent tokia pasakojimo perspektyva?

Manau, jog Lazdynai gan klišinis rajonas: apie jį daug rašyta bei kalbėta. Mano atliktam tyrimui apie Lazdynus jau treji metai. Panašiu metu kilo gan nemažas susidomėjimas. Vieni Lazdynus tyrinėjo iš architektūrinės, kiti iš socialinės pusės. Rajonas gali atrodyti nuobodus, o žvelgiant iš žmonių perspektyvos įmanoma rasti visiškai kitokių duomenų negu ankstesniuose tyrimuose. Lazdynų atveju pasirinkau apklausti žmones, kurie jame gyveno nuo pat pastatymo pradžios. Dauguma gyventojų gyvena praeitimi ir yra linkę vertinti savo rajoną pozityviai. Tokią poziciją pavadinau „gynybine nostalgija“. Gyventojai ginasi nuo viešojo diskurso, pasitelkdami dar sovietmečiu įgytas patirtis ir suformuluotas frazes, naudotas rajonui pristatyti bei reklamuoti, o buvusį viešąjį diskursą pristato kaip savo nuomonę: itin žalias, miškų apsuptas rajonas, pastatai pritaikyti prie landšafto, gerai išvystyta infrastruktūra, pastatai nėra arti vienas kito. Tai vis dar svarbu ir šiais laikais. Dalis prisimena senus deficito laikus nostalgiškai, kaip nuotykį, nes dabar to nėra. Jei ir šiuo metu reikėtų gerokai pasistengti, norint gauti klijuotės gabalą, būtų nebe taip juokinga. Visgi tai, ką mano gyventojai apie savo gyvenamą aplinką, yra daug svarbiau už tai, kaip jis atrodo. Rajonas, iš tiesų, ganėtinai aptriušęs, o daug kas iš buvusių rajono gyventojų vis dar gyvena buvusiais rajono šlovės laikais – „Čia pasaka“.

Juk rajonas sovietmečiu buvo lankomas net turistų.

Kaip dažnai atvažiuodavo turistai, negaliu pasakyti, tačiau jiems buvo pristatomas toli gražu ne visas rajonas, o tik atkarpa nuo Lazdynų baseino iki „Erfurto“ kavinės. Po pasivaikščiojimo joje būdavo papietaujama, tuomet ekskursantai sulaipinami atgal į autobusus ir apvežami Lazdynų ratu. Urbanistas Jurgis Vanagas yra pasakojęs, jog vyko ekskursijos specialistų delegacijoms, kurie vėliau pasiskolino Lazdynų brėžinius ir norėjo pastatyti tokį pat rajoną savo šalyje. Nesu girdėjusi, jog būtų padaryta Lazdynų kopija, bet tokia intencija buvo.

Neseniai radau reklamą 1980-ųjų „Statyboje ir architektūroje“, jog į tokias ekskursijas galima keliauti ir vietiniams gyventojams. Iš viso įvyko trys tokios ekskursijos lietuvių ir rusų kalbomis, organizuojamoms Turizmo biuro. Šios truko po tris valandas, ir buvo aplankomi ne tik Lazdynai, bet ir kiti objektai. Lazdynuose ekskursija vyko pusantros valandos.

Esate užsiminusi, jog statant Lazdynų mikrorajoną dėl daugiabučių vienodumo ir didelės galimybės pasiklysti, kelrodžiais tapdavo fontanai, skulptūros ir kiti smulkiosios architektūros elementai. Kokią reikšmę smulkioji architektūra turėjo projektuojant naujus gyvenamuosius plotus sovietmečiu?

Lazdynai turėjo būti pavyzdinis rajonas, tad kitiems buvo giriamasi: „Štai kokia mūsų sutvarkyta aplinka, netgi su skulptūromis: keliame kultūrinį lygį“. Sovietmečiu „Ryto“ skulptūra buvo aprengta marškiniais, tad skulptūros tikrai rūpėjo (juokiasi). Visgi, svarbiausia skulptūrų funkcija – vietos identifikavimo, jaukios aplinkos ir, be abejo, vietos dvasios kūrimo elementas.

Ir visgi, kas kelia didesnį iššūkį: įtikinti studentą, jog verta mokytis paveldosaugos istorijos, ar paaiškinti paveldo objekto savininkui, jog pastatas yra vertingas?

Žinoma, jog studentus įtikinti lengviau, nes studijos – jų sąmoningas pasirinkimas. Tuo tarpu jei gyvenamas objektas ir buvo pasirinktas sąmoningai, jis nebūtinai vertinamas objekto savininko. Įtikindama stengiesi tiesiog „zysti“ (juokiasi), motyvuoti, rodyti pavyzdžius, pasakoti kodėl tai unikalu. Visgi dažniausiai vertės įrodymas – kompromisas. Vienu atveju pavyko išsaugoti medines langų staktas. Atėję apžiūrėti objekto, tepasakė „O Dieve, kas sugalvojo palikti tokią nesąmonę?“. Tokiais atvejais labai sunku sugalvoti motyvacinę kalbą. Kartais gali apsimesti, jog esi „nuplaukęs paveldosaugininkas“ ir tuomet kai ką galima išsaugoti.

Viltė Janušauskaitė©Julija Tamulevičiūtė

Paskelbta: rugpjūčio 29, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *