Albertas Kazlauskas     ©Julija Tamulevičiūtė

Albertas Kazlauskas

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Fotografavo: Julija Rūkas

Albertą norisi vadinti gatvės menininku. Nors ant sienų nepaišo, Pilies gatvėje gitaros nebrazgina, bet savo žodžiais it dailininkas tapo Vilniaus rajonų istoriją, o sukviesdamas armiją susidomėjusių žmonių pasivaikščioti po miestą kuria gatvės muziką. Ją išgirdus sakai „gatvės gyvos“!

„Gatvės gyvos“ yra iniciatyva, rengianti nemokamas ekskursijas. Prasidėjusi Vilniuje, po to truputį plečiasi ir į kitus Lietuvos miestus. Ar tokia iniciatyva atsirado norint įsilieti į gatvių šurmulį, ar visgi siekiant jį sukelti?

Iš tikrųjų niekada nebuvo jokio tikslo sukurti kokį nors projektą. Viskas užaugo netikėtai dėl noro rengti ekskursijas užsieniečiams, o man velniškai trūko kontaktų turizmo rinkoje: buvau naujas, visiškas nulis. Tikėdamasis, kad surengus kelis turus draugams, jie mane parekomenduos kaip gidą savo pažįstamiems iš užsienio, surengiau pirmąsias ekskursijas po Užupį lietuvių kalba. Netyčia išėjo taip, kad pradėjo rinktis tikrai daug žmonių – tiek daug, kad atsirado paspirtis kurti naują maršrutą, taip pat reikėjo sugalvoti pavadinimą, interneto svetainę, logotipą, juk negalėjau visko tęsti tiesiog kaip „Albertas“. Tada gimė „Gatvės gyvos“. Šiandien mūsų „grandiozinį“ projektą sudaro du žmonės, aš ir mano draugė Viktorija. Taigi, atsakant tiksliai į klausimą, sukelti gatvių šurmulio tikslo tikrai nebuvo, dėl įsiliejimo – velnias žino, turbūt irgi ne.

Albertas Kazlauskas ©Julija Tamulevičiūtė

Vienos ekskursijos metu buvai užsiminęs, jog dar prieš tapdamas gidu dirbai gaisrininku ir matei kaip greitai gali išnykti miesto dalys. Galbūt simboliška, bet ar ši patirtis pakeitė požiūrį į aplinką?

Mano požiūris stipriai pasikeitė tik pastaraisiais metais, rimtai užsiėmus miesto pažinimu ir ekskursijomis. Kai 2011 m. teko gesinti buvusią generalgubernatoriaus rezidenciją Žvėryne, aš tikrai nežinojau, kas tai per pastatas ir kad jis istoriškai vertingas, tiesiog dirbau savo darbą. Viliuosi, kad žmonės ateidami pasivaikščioti po miestą su „Gatvės gyvos“ taip pat pradeda kitaip vertinti miestą – juk žiniasklaidoje dažniausiai pristatomi nauji stiklo gigantai su tūkstančiais darbo vietų, mat jie modernūs, taupūs ir t. t., tačiau jų išliekamoji vertė kelia klausimus. O kas žmogų supažindins su nuostabiais Vilniaus medinukais, užsislėpusiais rūmais, netgi griaunamomis gamyklomis? Visa tai man maga daryti – juk tai baisiai įdomu!

Vilnius kupinas žavių istorijų ir gerai nepažintų vietų. Visai nesenos ekskursijos metu Markučiuose parodei „kaimo mieste“ versiją, kur vos penkiolika minučių nuo miesto centro auginamos vištos, pasitinka šunų amsėjimas ir susidomėję žvilgsniai pro langus. Koks buvo didžiausias atradimas tau pačiam pradėjus rengti ekskursijas?

Vieno išskirti negalėčiau, tačiau visada „kaifas“ atrasti ryšį tarp padrikų faktų, kurie anksčiau atrodė tarsi nukritę iš mėnulio, t. y. gebėti analizuoti ir išmąstyti. O šiaip visada be galo malonu, kai ekskursijos metu pavyksta netikėtai susitikti su kokiu nors Kaziu Saja ar Antanu Kmieliausku – lyg girdėtos pavardės įgautų formą.

Tikriausiai esi vienas tų, kurie jaučia ir pastebi miesto kaitą, o kartu ir miesto pastovumą. Be miestą sudarančios infrastruktūros, žmonių, pastatų, galima kalbėti ir apie „genius loci“ sąvoką: apie „vietos dvasią“ ir kaip ji reškiasi. Kame slypi Vilniaus „vietos dvasia“?

Labai filosofinis klausimas. Ne taip seniai skaičiau knygą „Missa Vilnensis“, kurioje daug kalbama apie Vilniaus genius loci ir supratau, kad apie tai man kalbėti dar per anksti. Po 10 metų galėsiu tarti kokią nors brandesnę, citavimo vertą frazę, o kol kas tik apsiribosiu pasakymu, kad Vilnius man žiauriai patinka. Štai sėdžiu dabar savo bute Naujininkuose, centras ranka pasiekiamas, tačiau už lango tylu ramu, šviečia saulė, ošia lengvo vėjelio kedenami medžiai, tenisininkai mušinėja kamuoliuką. Turbūt didžioji Vilniaus vertybė yra ta, kad tai multikultūrinė ir auganti sostinė, kurioje toli nepabėgdamas gali pasislėpti tarp medžių.

Albertas Kazlauskas©Julija Tamulevičiūtė

Jei apie paveldą kalbėsime kaip apie tam tikrą sąmoningumo formą, kuomet gerbiama ir suprantama praeitis, Gatvės gyvos prisideda prie stambios misijos įgyvendinimo. Ekskursijų metu nemažai dėmesio yra atkreipiama į paveldo objektus, kurie kartais yra ir avarinės būklės, kaip antai M. Epšteino alaus darykla Subačiaus gatvėje. Kaip vertini paveldo padėtį šalyje? Ar neatrodo, jog dažnai objektai tiesiog paliekami likimo valiai?

Tai skaudi tema, visgi mane labiau gąsdina naujos statybos nei esamo paveldo neprižiūrėjimas. Kartais atrodo, kad dauguma stiklinių monstrų statytojų yra arba nepataisomai godūs begėdžiai, arba neturi skonio. Bet kovoti prieš didžiulius pinigus, matyt, pernelyg sunku. O kas liečia esamo paveldo išsaugojimą, tikiu, kad auga žmonių sąmoningumas ir ten, kur institucijos yra aklos, gali padėti viešumas bei aktyvumas. Puikus pavyzdys – dabartiniu metu aktualus atvejis Polocko g. 52 (medinio namo, statyto 1876 metais, išsaugojimo projektas (aut. past.)). Vyksta bendruomenės sujudimas ir būtent aktyvių piliečių pastangomis galbūt pavyks išsaugoti šį gražuolį.

Šalia ekskursijų Senamiestyje, einate pasivaikščioti ir į Žirmūnus. Kodėl pasirinkot būtent šį sovietmečiu statytą mikrorajoną?

Juk Žirmūnuose yra beveik 50 000 žmonių! Man atrodo tikrai įdomu patyrinėti vietovę, kurioje gyvena kas dešimtas vilnietis. Be to, Žirmūnų mikrorajono architektai buvo apdovanoti Valstybine premija, vėlgi, smalsu sužinoti už ką. Kitas dalykas, tokiems jauniems žmonėms kaip aš, sovietinė istorija yra kažkokia egzotika – šiandieniniuose vadovėliuose trūksta pasakojimų apie sovietinę architektūrą, pramonę ir pan. Galų gale, kas per velnias tas blokinis namas?

Neplanuojat rengti Vilniaus autobusų stotelių ekskursijos?

Kadaise mąsčiau, kad būtų įdomu surengti ekskursiją taksofonų tema. Bet tada supratau, kad nebus ką pasakoti. Nežinau, ar nebūtų tokia pati situacija ir su stotelėmis – įdomu parodyti, bet ką pasakoti? Kita vertus, nesu šios temos išsamiai nagrinėjęs, tad gal kada nors (mįslingai šypsosi).

Albertas Kazlauskas ©Julija Tamulevičiūtė

Paskelbta: rugpjūčio 7, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *