Kotryna Ūla Kiliulytė ©Julija Rukas

Kotryna Ūla Kiliulytė

http://www.kotrynaula.com/

 

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Fotografas: Julija Rūkas

Kuo tau įdomi praeities, dabarties ir atminties tema serijose Population 5, By the forest (Pašilaičiai) ir Independency (vaizdo įrašas) ?

Population 5 buvo vienas iš baigiamųjų darbų prieš aštuonerius metus. Serija buvo sukurta Dubininkų kaime, iš kurio kilęs mano senelis. Buvimas užsienyje man tarsi uždėjo naujus akinius, grįžusi į Lietuvą į daugelį dalykų pradėjau žiūrėti kitaip. Po metų, praleistų Škotijoje, supratau, kad Dubininkų kaimas yra mirštanti realybė, kurios daugiau niekur nėra, todėl reikia išsaugoti atsiminimą apie šį kaimą. Dėstytojams, kuriems pristačiau seriją, ji pasirodė labai įdomi, todėl buvau paraginta plėtoti šį darbą. Tai buvo pirmas ėjimas link savo šaknų, į kurias atsigręžiau tik būdama Škotijoje, supratau, kokios jos yra išskirtinės.

O Pašilaičiai taip pat glaudžiai susiję su mano šeima, ten gyveno mano seneliai. Tai yra mažas projektas taip pat apie kaitą, senojo pasaulio, kurio jau greitai nebeliks, įamžinimas.

Projektas Independency gimė netikėtai, mano tėčiui gavus seną „New York Times“ žurnalistės įrašą, kuriame jis buvo kalbintas apie Nepriklausomybės gavimo siekius. Tuomet buvo 1987 m. – pirmasis mitingas dėl nepriklausomybės. Tuo metu dar niekas nežinojo, kuo baigsis tas laikotarpis, ar Lietuva iš tiesų taps nepriklausoma, daugelis bijojo eiti į mitingą, nes nežinojo, kaip elgsis KGB. Tai buvo nežinojimo ir lūkesčių metas.

Praeitais metais tėtis su mano pagalba atrado žurnalistę, kuri jį kalbino. Ji jam atsiuntė įrašą su interviu. Taip ir gimė idėja padaryti iš šio įrašo meninį projektą. Dėstytojams ir šis įrašas pasirodė aukso vertės. Vakaruose to meto situacija buvo žinoma istoriniame, formaliame lygmenyje, o šis įrašas yra asmeninė patirtis, kuri daugiau perteikia tuometinės emocijos ir tikrumo.

Taigi praeities ir atsiminimų tema man yra be galo įdomi ir svarbi, nes padeda suprasti, kas aš esu ir ko noriu dabartyje. Nors mano projektai gana asmeniški, tačiau juose atsispindi mūsų kultūros dalis. Tiek mūsų kartos, tiek būsimos, juk nepriklausomybės gavimo svarbą nešis ji. Manau, kad svarbu to nepamiršti, ypač esant dabartinėms realijoms Lietuvoje.

foto: Julija Rūkas

Kaip manai, kodėl šios temos visuomet aktualios ir visuomet randa atgarsį visuomenėje ? Kodėl šios temos svarbios tau, vienai iš jaunosios kartos atstovų?

Praeities ir, sakyčiau, netgi nostalgijos tema man pačiai kaip asmenybei yra labai artima. Kažkada perskaičiau nostalgijos sociologinį apibrėžimą ir jis man labai patiko: nostalgija yra mechanizmas suprasti kas tu esi dabar ir kur tu eini, nors tu žiūri atgal, bet kartu spiriesi ir į priekį. Nostalgija ištinka žmones, ypač – mases, netikrumo laikotarpiu, pavyzdžiui, ekonominės krizės metais. Dabartyje tu jautiesi nejaukiai, todėl bandai atsigręžti į praeitį, kurioje atrandi kažką tvirto. Mano tėvų karta labai stipriai norėjo nepriklausomybės. O mes ko norim? Nelabai turbūt ir žinom, ko norim… Galbūt turim identiteto krizę, todėl ir kalbam nostalgijos, identiteto temomis. Svarstau, kodėl negalim susigalvoti naujo identiteto, kodėl jis kažkodėl turi būti kaip Vakaruose? Juk galėtume susigalvoti kažką naujo!

Ką bendro gali turėti nostalgija su paveldu? Ar nostalgijos jutimas gali tapti objekto įpaveldinimo proceso pradžia arba bent jau turėti su tuo tiesioginį ryšį?

Paveldas ir nostalgija nebūtinai susiję. To pavyzdžiu galime laikyti Žaliojo tilto skulptūras. Skulptūros tapo Vilniaus dalimi, ir kol jos neneša labai stiprių ideologinių ženklų, tol jos neturėtų niekam trukdyti. Juk Vilnius pergyveno daug laikotarpių ir turi įvairių įtakų, kurios savaip formavo miesto vaizdą. Keista ir su Valdovų Rūmais, jie seniai gyvavo, tačiau buvo atstatyti, o gana artimą istoriją norima išgriauti. Tai tarsi noras perrašyti istoriją.

Jeigu suvoktume šiuos du dalykus, paveldą ir nostalgiją, atskirai, manau, būtų netgi sveikiau.

foto: Julija Rūkas

Šiuo metu, UNESCO duomenimis, Lietuvos nematerialusis paveldas yra kryždirbystės tradicijos, baltų dainos ir šokiai. Kaip manai, kokia dabartinė situacija? Ar iš tiesų tik senąsias kultūros vertybes galime laikyti nematerialiuoju paveldu? Kas tau pačiai yra nematerialusis paveldas? Kokia yra jo įpaveldinimo problematika?

Šiuo metu į galvą ateina kolektyvinio sodo ar kelialapio atostogoms idėja sovietmečiu. Tačiau tai labiau reiškiniai nei paveldas. Sovietų Sąjungoje buvo be galo daug įvairių socialinių reiškinių, kurie tarnavo ideologiniam režimui. Pavyzdžiui, vykimas į poilsiavietes kartu su bendradarbiais buvo tarsi nuolatinis noras nepalikti žmogaus vieno, visiškas privatumo nebuvimas. Tai šioks toks nematerialusis paveldas, kurio niekas nebenori, galbūt taip galima būtų pasakyti (juokiasi). Kai pragyvens kelios kartos, nebeliks sovietinio gyvenimo elementų, žmonės net nebesupras tų papildomų konotacijų, kurios buvo sovietmečiu. Manau, sovietmečio nematerialusis paveldas, arba turbūt geriau jį vadinkim socialiniais reiškiniais, turbūt keltų dar didesnį pasipiktinimą nei dėl sovietinių skulptūrų ar pastatų. Juk per sociumą buvo bandoma įjungti į ideologinius gniaužtus ir tai turbūt turėjo daugiausia galios,  o sovietinė architektūra turi unikalių ir vertingų modernizmo pavyzdžių, kuriuos reikia saugoti.

Gyvenant svetur ar keliaujant išryškėja skirtingų kultūrų žmonių bendravimo įpročiai, tam tikri kasdieniai ritualai, normos suvokimas. Ar socialinis elgesys apibrėžia visuomenės kultūrą? Ar savo fotografijose sieki atspindėti ir šiuos, kartais gana sunkiai vizualiai išreiškiamus, elementus? Kodėl? Ką tai sako apie visuomenę?

Kultūrinius skirtumus pastebi labai greitai, gyvendamas svetur, kai kurių dalykų, žinoma, gali ilgėtis. Kurdama Amber room galvojau apie kultūrinius skirtumus. Atvirumo ir tikrumo ilgėjimasis atsispindi šiose fotografijose, kurio man trūko įsikūriant Škotijoje. Kultūrinius skirtumus kuria daugelis veiksnių, pavyzdžiui, komunizmo ir kapitalizmo egzistavimas. Manau, tarpasmeniniai santykiai Lietuvoje yra paprastesni, daugeliu atveju nuoširdesni nei kapitalistinėse valstybėse. Apie tai galvojau kurdama Amber room. Kitas pavyzdys apie kultūrinius skirtumus, kuris man pasirodė svarbus, yra tai, kad Škotijoje beveik visuomet panašios interesų grupės žmonių politinės pažiūros sutaps, o Lietuvoje – ne visuomet. Lietuvoje egzistuoja labai daug, sakyčiau, paveldėtų pažiūrų. Atvykus į Škotiją su tuo susidūriau ir pati. Augau šeimoje, kuri labai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, todėl neslėpiau neigiamų jausmų Rusijai, ne tik jos valdžiai, bet ir žmonėms. Škotijoje toks mano požiūris buvo sutiktas su nuostaba, nes juk ne visi rusai – okupantai. Dabar tai atrodo juokinga, tačiau atvykus į kitą šalį tai labai jaučiasi aplinkiniams. Dar vienas momentas tai, kad postsovietinės valstybės tapusios nepriklausomomis, staiga tapo dešiniųjų pakraipų ir bijoma pritarti kairiųjų pažiūroms. Tai perdėtas praeities bijojimas, nežvelgiant kritiškai ir nesuvokiant dalykų sveikai. Rytų Europa tapo eksperimentiniu lauku socializmui, kuris niekada neįvyko, bet lygiai taip pat – ir kapitalizmui. Manau, šie skirtumai, socialinis elgesys, be abejonės, apibrėžia visuomenės kultūrą. Lietuvos pavyzdys rodo, kad mūsų valstybė pamažu keičiasi, tuo pačiu laisvėja, tačiau taip pat niekaip neatsikrato praeities šešėlių.

foto: Julija Rūkas

Kaip manai, kodėl pastaruoju metu yra tiek daug susidomėjimo sovietiniu laikotarpiu ne tik fotografijoje, bet ir kituose menuose? Ar tau neatrodo ši tema išsemta?

Yra keli variantai. Žmogus ar menininkas kalba iš asmeninės patirties, kitas aspektas – Vakarų žvilgsnis. Jau minėjau, kad Škotijoje mano projektai taip pat susilaukė dėmesio iš aplinkinių, jiems šios temos atrodo begalo įdomios, nes pateikiamos iš asmeninės perspektyvos, ne įprastos – formaliosios. Visgi Vakarų žvilgsnis susideda tik iš vizualių elementų atpažinimo: kultūros, kurios tu nepažįsti iš esmės, o vaizdą susidarai tik iš vizualumo.

Manau, kad šios temos tapo madingomis. Fotografijos srityje jos ypač populiarios. Įtariu tiesiog paprastą egzotizmą, bet galbūt ir sąmoningą ar nesąmoningą nepasitenkinimo kapitalizmu įtaką, dėl to atsigręžiant į kitokias santvarkas. Nors tai labai priklauso nuo menininko ar fotografo intencijų – yra daugybė, norinčių atvykti į buvusias sovietines valstybes, greitai susirasti keistų pastatų, nemadingai apsirengusių žmonių liūdnais veidais, sovietinių automobilių ir greitai pafotografavus išvykti. Be konteksto, politikos, istorijos ar kultūros studijų šiame regione tokie darbai man atrodo beverčiai, besivaikantys greito populiarumo. Jie nedaug skiriasi nuo coffee table books su spalvotomis nuotraukomis iš kelionių po Kubą ar Indiją, madingų prieš 10 – 20 metų.

Ar galima šią temą išsemti, aš nežinau. Mano paskatos ja domėtis yra asmeninių išgyvenimų bei atsiminimų dėliojimas galvoje, bet taip pat susirūpinimas dabartinėmis politinėmis tendencijomis tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Sistema, kurioje gyvename, nebeveikia. Žiūrėdama į kitą politinę sistemą aš bandau rasti kryptį, kuria galėčiau tikėti. Kita vertus, savo artimiausius meninius projektus planuoju ateities temomis, nes jau atėjo laikas žiūrėti į priekį.

foto: Julija Rūkas

Paskelbta: rugpjūčio 4, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *