Margarita Kaučikaitė ©Julija Rukas

Margarita Kaučikaitė

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Fotografavo: Julija Rūkas

Mieste galima gyventi kad ir 20 metų ir būti neatskleidus visų jo paslapčių. Pamenu, Vilnius jau atrodė gerokai išgvildentas, bet tada apsilankiau Kazio Varnelio muziejuje: tasai dviejų gotikinių fasadų susikirtimas dailininko studijoje privertė sustoti ir giliai įkvėpti iš netikėtumo. Supratau, dar daug pastatų reikia atverti, kol Vilnius bus pažintas. Kodėl tai pasakoju? Pavasarį duris tampa varstyti lengviau dėl balandį jau antrus metus vykstančio OpenHouse Vilnius. Margarita yra viena iš renginio organizatorių. Pro rakto skylutę į OpenHouse, jo pastatus, jame besilankančius bei (post)modernizmą kalbamės su Margarita Kaučikaite, architekte, Archfondo savanore bei viena iš OpenHouse VIlnius organizatorių.

Ar lietuviškoji OpenHouse versija seka jau patikrintomis renginio gairėmis, ar visgi Vilniaus atveju ieškoma kitokių sprendimų?

Openhouse Vilnius yra tarptautinio OpenHouse renginio franšizės dalis. Visi miestai-dalyviai remiasi tomis pačiomis idėjomis, išskyrus savitumus pastatų-dalyvių sąrašo sudaryme: kiek, kokių pastatų įtraukti bei kaip organizuoti srautus. Paprastai OpenHouse neriboja laikotarpis, visgi Vilniuje norėjome pradėti nuo mažesnės programos ir plėstis po truputį. Kita vertus, įvertinome Lietuvos kontekstą: senoji architektūra suprantama geriau negu XX – XXI a. Būtent pastarąjį laikotarpį ir pasirinkome kaip mažiausiai pažintą ir sulaukiantį daugiausiai kritikos (sovietmečio architektūra dažnai vadinama „monstrais”, šiuolaikinė – „stiklainiais“). Tai laikotarpiai, turintys daug klišių. Tad pirmaisiais metais buvo sudarytas sąrašas, stengiantis atskleisti Vilniaus miesto charakterį, akcentuojant XX – XXI amžiaus architektūrą.

2015 metais pirmiausia buvo pateiktas platus sąrašas (70 pastatų), o Lietuvos architektai bei architektūros istorikai rinko (reitingavo), kartu siūlydami naujus pastatus. Sudarydami pirmųjų metų programą pasirinkome 30 pastatų. 2016 metais sąrašas buvo sudaromas mūsų 9 žmonių komandos. Įvertinome praeitų metų pastatų-dalyvių pasisekimą, pagal tai palikome 20 „senųjų“ pastatų ir išrinkome 20 „naujų“. Buvo keletas pastatų, kurių savininkai patys pareiškė norintys prisijungti prie renginio. Laikmečiu jau neapsiribojome, atsirado keletas senesnių pastatų iš XIX a. Sąrašo sudarymas yra vienas iš įdomiausių renginio etapų, tai tam tikras kūrinys. Jis nėra galutinis, o geri pastatai yra iš esmės nesibaigiantys.

Vilniaus OpenHouse savitumu būtų galima įvardinti tai, jog kiekvienam pastatui ruošiama individuali ekskursija. Būtent dėl šios priežasties pritraukiamas didelis savanorių būrys – renginio savaitgaliui sukviečiame virš 300 žmonių. Didmiesčiuose, pavyzdžiui, Londone ar Barselonoje, pastatas dažnai tiesiog aplankomas, apžiūrimas, nevyksta ekskursijų, kai tuo tarpu Vilniaus atveju turinį kiekvienam pastatui kuria organizatoriai, mentoriai ir savanoriai. Tarkim, Barselonos atveju savanoriai renkami tik prižiūrėti pastatą ir kontroliuoti srautus.

foto: Julija Rūkas

Šiais metais į renginį pakvietėte ir „senolių“ – Lietuvos rašytojų sąjungos pastatą, ir dar dažais kvepiančių namų – Basanavičiaus 9A kompleksą. Visgi didelę dalį dalyvių sudaro sovietmečiu sukurti pastatai. Pastarieji vis dar velka šleifą nuobodžios, pilkos architektūros. Kaip manai, ar po apsilankymo žmonės pradeda juos labiau mylėti, suprasti ar bent jau priimti?

Aš tikiuosi, jog požiūris keičiasi. Esu įsitikinusi, kad atėjus į pastatą, kad ir koks tau jis keistas/baisus/monstriškas, išgirdęs jo idėją, tu pradedi visai kitaip žvelgti į pastatą. Pati kuravau Krašto apsaugos ministeriją, tiksliau jos postmodernistinio laikotarpio dalį, suprojektuotą 1997 metais. Norėdami pastatui „įkvėpti“ daugiau pasitikėjimo bei žinodami, jog pastato darbuotojai jį vertina neigiamai, apibūdindami kaip nejaukų, tamsų bei šaltą, jiems surengėme ekskursiją su Lada Markejevaite, profesorės bei pastato architektės Elenos Nijolės Bučiūtės dukterimi. Po ekskursijos darbuotojai buvo nustebę, jog dirba „Tokiame pastate“ – ekskursija juos nustebino. Šis pastatas vienas tų, kuriuos būtina prakalbinti, nes nežinodamas jo istorijos, idėjos, slypinčios už detalių, greičiausiai pastato nesuprasi.

Man sovietmečio architektūra yra vertinga, nes ji yra šiuolaikinės architektūros „pradininkė“. Joje taikomi tokie patys principai, kuriuos taikome dabar, „vienas žingsnis” nuo to, ką turime dabar. Aš sovietmečio pastatų nesieju su ideologija: esu kitos epochos žmogus ir galiu žiūrėti į juos atsietai nuo laikotarpio. Geriausi pavyzdžiai, Seimo rūmai, Kompozitorių sąjungos namai, Dramos teatras, Operos ir baleto teatras, visų pirma yra architektūros kūriniai, projektuoti Vilniui, ir atskleidžiantys pasaulinės architektūros bruožus, ne ideologiją. Jiems primesta „betoninių monstrų“ klišė yra tikriausiai dėl to meto medžiagų.

Kartu galima prisiminti istoriją, jog E. V. Čekanauskas, projektuodamas kompozitorių namus, nešė kaktusus iš savo žmonos namų, norėdamas sukurti iškalbingą interjerą.

Taip, galbūt trūko medžiagų, bet tikrai netrūko kūrybiškumo, užsidegimo, polėkio ir talento. Buvo tam tikri ekonominiai apribojimai. Sužinojęs istorijas, pažvelgi į pastatus visiškai kitaip. Vertė išaugo kalbantis su to laikotarpio architektais. Sovietmečiu architektų buvo ganėtinai nedaug, jie sudarė mažą bendruomenę ir buvo asmenybės, turintys aiškias vertybes: kurdami Vilniuje, jie kūrė Vilniui, ne sau.

Daugiausia teko bendrauti su Algimantu Mačiuliu, kurį galima pavadinti savo kartos metraštininku. Jis 20-30 metų dirbo dėstytoju VDA ir tuo pat metu rinko medžiagą apie savo laikmečio architektūrą bei kūrėjus. Būtent jis sukaupęs daugiausiai medžiagos ir viską žino! (juokiasi). A. Mačiulis pasakoja istorijas it iš knygos apie architektus arba pastatus, itin pagarbiai, sugebėdamas išskirti svarbiausius bruožus.

Štai apie V. E. Čekanauską yra sakęs, jog jis yra bene vienas geriausių jų kartos architektų dėl konceptualaus mąstymo, kontekstualumo, puikaus architektūrinių priemonių valdymo. Mačiulis nuolat akcentuodavo A. ir V. Nasvyčių jautrumą aplinkai bei architektūrinį kuklumą. Jų pastatuose užkoduotos Vilniaus miesto idėjos. Jų pastatuose formomis išreikšti Vilniaus miestui būdinga struktūra gatvė-bromas-kiemas. Ją galima pastebėti Dramos teatre, Seimo rūmuose arba Centriniame pašte. Seime, kuris suprojektuotas 1982-aisiais, yra užslėpta antikinio forumo struktūra, simbolizuojanti demokratiją, laisvę, pasirinkimą.

Tokių istorijų pasakojimas ir klausymas yra vienas iš būdų išmokti mylėti sovietmečio architektūrą.

O kaip vertini XXI amžiuje statytus pastatus?

Sovietmečio pastatai turi savo romantikos. Naujieji pastatai turi kitą krūvį. Jie atspindi savo laikmetį, idėjas. Naujas pastatas dar neturi savo įvykių, detalių, juose akcentas būtent architektūroje.

Margarita Kaučikaitė © Julija Tamulevičiūtė

Vilniuje yra daug architektūros paveldo, kuris gan griežtai reglamentuojamas. Visgi tai, kaip kartais nejautriai elgiamasi su architektūra, kokie nauji projektai yra patvirtinami, netgi tai, jog piešiami graffiti, kartais perša kitą išvadą, jog paveldo nesame suvokę ir priėmę kaip savo aplinkos, namų dalies. Galbūt pagarba pastatui, jo kontekstui ir istorijai, yra tikrasis įpaveldinimas? Koks, tavo nuomone, yra architektūros paveldas?

Mano manymu, paveldas yra pastatai, vertingi savo architektūra, turintys ryškų laikmečio bruožą. Pavyzdžiui, nepriklausomybės pradžioje statyti postmodernistiniai pastatai itin ryškiai atspindi pasaulyje vyravusias tendencijas, savo laikmetį. Jei žvelgi į sovietmečio architektūrą kaip į meno kūrinį, paveldo sąvoka itin prasiplečia. Man rodos, jog ir šiuolaikinė architektūra yra paveldas ta prasme, jei paveldą suvokiame kaip pastatus, kurie yra vertingi tokie, kokie jie yra sukurti, kuriuos keisti „nėra reikalo“.

Susipažindamas su pastatais žmogus susipažįsta su aplinka, architektūra, galbūt kitaip galvos projektuodamas namą sau, teiks pirmenybę kokybei, funkcijai, patogumui.

O kaip tuomet dėl, pavyzdžiui, naujojo verslo centro K29, dalyvavusio OpenHouse programoje?

Manau, kad jis gali tapti paveldu. Jei architektūrinis paveldas yra miesto turtas, tuomet K29 yra miesto turtas. Po daugelio metų jis nebus pasenęs ir atspindės savo laikmečio stilių. Jei neliktų Vilniaus vartų, miestas labai nekentėtų (juokiasi). Štai K29 ar MKIC (Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Saulėtekyje, Vilniuje) jau yra laikmečio atspindžiai. Prancūzijoje esu lankiusi Le Corbusier pastatus, kurie laikomi didele miesto vertybe. Juose atskirais kodais sužymėtos fasado medžiagos, spalvos, sukurta architektūra saugoma ir branginama. Visgi Lietuvoj tokio požiūrio dar nėra. Tikiuosi, jog tai atsiras.

Paprojektuokime erdvėje. Kaip įsivaizduoji Vilnių po dvidešimties metų? Ar jame vis dar smalsuoliai stengiasi pažvelgti į pastato vidų?

Esu optimistiškai nusiteikusi, nes matau savo kartos požiūrį į architektūrą. Didelė dalis žmonių kelia didelius reikalavimus. Šurmulys dėl kontroversiškų savivaldybės projektų kyla iš jaunų žmonių, tad tikiuosi ir manau, jog po X metų Vilnius išsivaduos iš architektūrinio sąstingio. Miestas, tikiuosi, supras, jog gera kokybiška architektūra yra miesto vertybė ir patrauklumas, kuri atneša tiek ekonominę naudą, tiek daro žmones laimingesnius.

foto: Julija Rūkas

Paskelbta: liepos 18, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *