©Julija Rukas

Barbora Jakubauskaitė

Kalbino: Agnė Sadauskaitė

Fotografavo: Julija Rūkas

Kuo kitaip? Kūrė materiją ir stebėjo prieigas, kuriomis toji materija paverčiama saugoma idėja. Susidūrė su Lietuvos ir Portugalijos architektūros ypatumais, greitu metu šias patirtis galės pergalvoti kurdama Jungtinėse Valstijose. Paskutiniu metu Barbora mintimis sklandė virš postmodernizmo, tautos tapatybės ir architektūroje sąveikaujančių jėgų. Apie tai ir truputį daugiau žemiau:

Studijavai architektūrą Vilniaus Gedimino technikos universitete, o magistro studijoms pasirinkai paveldosaugos studijas Vilniaus Universitete. Nors pastarosios siekia būti universaliomis ir aprėpti skirtingus paveldo tipus, visgi daugiausia orientuojamasi į architektūros paveldą. Ar studijų metu pastebėjai skirtingus praktikų ir teoretikų požiūrius į tą patį objektą, t.y., architektūrą?

Tikrai taip. Po maždaug mėnesio paveldosaugos studijų supratau, kad buvusioje mokslo įstaigoje daugiausiai koncentruodavomės į tai kaip sukurti materiją, „padaryti“ pastatą, o paveldosaugoje aiškinamės kodėl pastatai yra vertingi, kalbam apie tai, ko nepamatuosi metrais ar PANTONE palete.

Šią žiemą Audrius Ambrasas vienos paskaitos metu prisiminė architekto Louis Kahn frazę, kad pastatą architektui reikia suprojektuoti, nufotografuoti ir pamiršti. Sukurti pastatą (o pastatas irgi nėra vien kūryba – reikia pritaikyti begalę reglamentų, įstatymų ir kt.) gali užtrukti ir 5-6 metus. Architektai turi patenkinti labai daug lūkesčių: visų pirma užsakovų, vėliau ir visuomenės. Visi procese dalyvaujantys žmonės įdeda daug širdies ir minčių (jeigu architektai profesionalai) tad matyti, kad pastatas pradeda griūti, senti ir būti „ne tavo“ yra sudėtinga, tačiau taip vyksta architekto „pamiršimo“ procesas.

Paveldosaugininkai ir aiškinasi tai, kas vyksta po to, kai architektas tą pastatą „pamiršta“, kai objektas tampa svarbiu visuomenėje, bet rūpintis „iki galo“ nenori, o pastatas atsiduria tranzitinėje, tarpvertybinėje zonoje.

foto: Julija Rūkas

Paskutiniu metu daug domėjaisi postmodernistine architektūra. Charles Jencks knygoje „The Story of Postmodernism“ („Postmodernizmo istorija“) teigia, jog viena ryškiausių postmodernizmo galių yra gebėjimas ironiškai vertinti istoriją, o viena ryškiausių savybių: pliuralizmas. Kokia yra postmodernistinė architektūra?

Visokia. Plytinė, betoninė, lenkta, laiptuota, plokščia, ekologiška, parametrinė, brangi, ekletiška… You name it. Svarbiausia, kad ji atspindi visus individualiai – tam tikras pastatas yra atskira diplomatijos tarp užsakovo ir architekto istorija, atskiras estetinis derinys. Tad ji yra pliurali – kiekvieno atskirai, bet ne mūsų visų.

Ar tokiame pliuralistiniame „reikale“ ir apskritai postmodernistinėje epochoje galima rasti bendrą giją, jungiančią skirtingus naratyvus ir žmones?

Seniau tam tikros epochos turėjo idėjines gaires, kuriomis visuomenė sekdavo (kalbant apie Vakarų kultūrą). Neretu atveju tas idėjines gaires sekdavo ir architektūros estetika. Jeigu Bažnyčia baroko epochoje norėjo demonstruoti Dievo galybę, tai ir architektūra atspindėjo šias idėjas. Tad galia ir žmonės, kurie valdo pinigus, visada reguliavo estetiką. Šiuo atveju postmodernizmas ne išimtis.

Norisi teigti, kad būtent pliuralizmas, nuomonių gausa ir raiška jungia mus visus. Tik dar neišmokome pripažinti nuomonių pliuralumo – šaukti kad aš pats teisingiausias yra paprasta. O gal postmodernizmas jau baigėsi? Kultūros kritikas Alan Kirby išplėtojo mintį, kad jau atėjo postmodernizmo „mirtis“ ir šiuo metu vyrauja digimodernizmas, kartu pateikdamas naują metanaratyvą – vartotojiškumą. Jis „kuria, aiškina“ mūsų gyvenimus, teikdamas herojus, nubrėždamas gyvenimo ar kasdienius tikslus. Mums reikia daug garso, daug pinigų, daug meno. Visa tai ir atspindi šiuolaikinė architektūra ir bendrai kultūra.

O kaip Lietuvos atveju? Atsakyti, kokia architektūra lietuviškoji turbūt vis dar aiškiai negalime. Tarpukario Lietuvoje regionalizmas buvo reiškiamas tiesiogiai: aplikatyviai pritaikant liaudies motyvus (raižiniai, tulpių, saulyčių motyvai). Šiandien vis labiau kalbama, jog lietuviškoji architektūra (jos geriausi pavyzdžiai) yra orientuoti į gamtą, galbūt sekantys minimalistinėmis skandinaviškomis tradicijomis. Ar jau galima pastebėti tam tikrus postmodernios lietuviškos architektūros kontūrus?

Manau, kad neverta ieškoti bendrumų pliuralizme. Visi pastatai po modernizmo (beje, modernistiniai pastatai statomi ir šiomis dienomis) Lietuvos teritorijoje yra lietuviškos architektūros kontūrai. Nors pasvarstymai, kaip atrodo lietuviška architektūra, vis dar vyksta, tereikia prisiminti neseną paskaitą su žymiais architektais NDG. Šie pasvarstymai, mano galva, ir toliau išliks, nes turėti brand‘ą yra kaip niekad svarbu. Visgi formuojant bendrą šalies estetiką, tai dažniausiai būna gamtos sąlygų nulemti elementai: jeigu šalyje gausu molio ar kalkakmenio, tai atsispindės ir pastatuose. Lietuvoje gausu medienos ir lietaus (juokiasi). Gal baisu ir nedrąsu pripažinti, bet rąstinis namelis su šlaitiniu stogeliu ir būtų mūsų lietuviška architektūra. Taip sakau, nes žinau dažno lietuvių architekto poziciją. Japonams pripažinti popierinius ar medinius pastatus neatrodo gėda.

foto: Julija Rūkas

Sidnėjaus opera buvo atidaryta 1973, o jau 2007 įrašyta į UNESCO, taigi iš esmės tapo paveldu vos sulaukusi brandos. Lietuvoje, be išskirtinių atvejų, paveldo objektas turi būti atlaikęs 50 metų išbandymą, visgi ir savo šalyje turime išskirtinių variantų (pvz. Sporto rūmai). Sovietinis paveldas vis dažniau sulaukia pripažinimo bendruomenėse, tad natūralu, jog paveldo sąrašai tik dar labiau plėsis. Kaip manai, kas lemia dar nesenos praeities objekto tapimą paveldo objektu, taigi ir tam tikru jo sumuziejinimu? Galbūt tai ir šiuolaikinių medijų nuopelnas?

Tai gali būti nulemta kelių priežasčių. Viena vertus įsigalėjus pliuralizmui mes nebežinome ką saugoti. Kuri nuomonė yra svarbesnė? Kriterijus gražu irgi ne kriterijus, jeigu pastatas stovi apleistas. Visuomenės ar architektų priimtas stebėtojo vaidmuo ir susirūpinimo kėlimas yra tik ledkalnio viršūnė. Šiuolaikiniame pasaulyje buvimas naudingu formuoja vertę, o paveldas (kalbu ne vien apie naujai įrašytą bet ir apie barokinius, renesansinius pastatus) irgi ne išimtis. Viena pagrindinių paveldo saugojimo sąlygų yra jo pritaikymas visuomenės reikmėms.
Kita vertus, dėl nuolatinio jausmo, kad viskas laikina ir vieną dieną dings, kyla noras saugoti, palikti, konservuoti, uždaryti, išlaikyti iš esmės viską. Šiuo atveju ir Valdovų rūmų atstatymas iš dalies buvo nulemtas šios baimės.

Ar postmodernizmo architektūra jau gali tapti paveldu?

Konkrečiai į klausimą bus galima atsakyti kai paveldo vertinimo taryba įvertins numatytą griauti Kelių policijos pastatą greta Gerosios Vilties žiedo. Tam kad būtų išvengta gražu/negražu vertinimo ir yra 50 metų cenzas. Pastatas turi turėti išskirtinę kultūrinę ar meninę vertę, kad būtų išsaugotas, o apie meną postmodernizmo laikotarpiu kalbėti gana sudėtinga. Ar laikas postmodernizmą jau skelbti istorija? Viktorijos ir Alberto muziejus maždaug prieš penkerius metus surengė parodą apie postmodernizmą. Jų išleistoje knygoje kalbama, kad postmodernizmas buvo pre-digital age ir kad laikas sekti kitas tendencijas. Iš šios perspektyvos postmodernizmas jau yra paveldas.

Ir interviu pabaigai truputį apie ateitį. 1997 metais buvo atidarytas F. Gehry suprojektuotas muziejus Bilbao mieste, Ispanijoje. Pastatas sulaukė neįtikėtino pripažinimo, buvo išrinktas vienu geriausių šiuolaikinės architektūros kūrinių, o nuo miesto pavadinimo kilo „Bilbao efekto“ sąvoka, kuomet architekto kūrinys prikelia miestą/vietovę naujam kultūriniam gyvenimui. Idealistai visais laikais stengėsi „išrasti dviratį“, dabar „sukurti naują facebook“. Architektams toks dalykas yra „pastatyti naują Bilbao“. Ar tai įmanoma?

Aišku, kad įmanoma. Nauji bilbao yra sukuriami, tiesiog šiam faktui skiriama daug mažiau dėmesio, nes pats efektas nyksta, yra tam tikra prasme išeikvotas.

(Barbora mesteli ranka į sieną) Matai GMD (gatvės muzikos dienos) plakatą ant sienos?  Ji pradėjo vykti dar kai buvau mokykloje, idėja buvo naujai ir puiki. Dvyliktoj klasėj netgi sakiau kalbą apie šitą renginį! (juokiasi). O dabar GMD tapo dar vienu masiniu renginiu ir, nors graži, tačiau idėja nunyko.

Didelė klaida sekti tuo pačiu pavyzdžiu. Nereikia norėti kurti antro google, antro bilbao, antro facebook. Reikia „vystyti mintį“, kad ir kaip kvailai tai galėtų skambėti.  Tad bilbao įmanoma sukurti, bet visgi ar verta? Netikslinga ir klaidinga pastatyti naują bilbao, nes jei postmodernizmas ir dabartis yra pliuralistinė, tuomet visuomenė netgi nenori, jog būtų sukurtas toks pat objektas. Idėjų kaita yra būtina visuomenėje. Tas kitimas būtent ir paskatina, pritraukia. Savo laiku Bilbao ir buvo WOW efektas, nes jis buvo kitoks.

O kokia tavo gyvenimo žuvis?

Noriu kurti. Kurti kokybišką architektūrą.

O kokybiška architektūra yra..?

Kad užsakovai nesirinktų rožinių plytelių… Nors iš esmės jie irgi teisūs.. (užsigalvoja)

Vėlgi postmodernistinė nuomonių raiška..?

Teisybė.

foto: Julija Rūkas

Paskelbta: liepos 18, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *