Andrej Vasilenko   ©Julija Tamulevičiūtė

Andrej Vasilenko

http://andrejvasilenko.lt/

 

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Fotografavo: Julija Rūkas

Pirmoji projekto „This is Vilnius“ idėja ieškoti Vilniaus identiteto. Ar pasikeitė tavo požiūris į šio tikslo išsikėlimą projektui įsibėgėjus ? Kas paskatino pradėti „This is Vilnius“?

This is Vilnius projekto idėja buvo ir yra identiteto paieškos. Ši idėja kilo dar studijų metais Vilniaus dailės akademijoje. Viena iš mano baigiamojo darbo dalių buvo privataus buto interjero fotografijos, kuriose atsispindėjo įvairių laikotarpių ženklai, kuriantys bendrą identitetą. Šis „muziejus“ susiformavęs per gyvenimo metus buvo įdomi tema identitetui analizuoti. Kita darbo dalis – miesto erdvių video projektas apie bandymą suvaidinti istoriją. 2009 m. atstatyti Valdovų rūmai bei tuo metu restauruota Vilniaus gynybinė siena ir bastėja paskatino domėjimąsi atkurtu identitetu. Vilniaus atveju, istoriniai pastatai po renovacijų tampa netikrais, praradusiais savo autentiškumą, nieko su savo praeitimi neturinčiais „zefyrais“, kaip aš juos vadinu. Po studijų išvykau į Londoną, kur gyvenau penkerius metus, tai taip pat prisidėjo prie identiteto temos plėtojimo grįžus.

foto: Julija Rūkas

Kokią tapatybę turi Vilnius ir kaip jis keičiasi? Kokį paveldą dažniausiai fiksuoji fotoaparatu?

Vilniaus tapatybė yra jo multikultūriškumas, nuo seno gyvenantys lenkai, rusai ir žydai prisidėjo prie miesto formavimo. Projektas This is Vilnius yra apie miesto „sluoksnius“, atsirandančius jam besivystant. Tai yra dokumentinės fotografijos projektas, kuriame ieškau miesto veido ir daugiau keliu klausimus, nei duodu atsakymus. Tai projektas apie dabar vykstančius pasikeitimus mieste, todėl kartais sunku aiškiai įvardinti kuria linkme keičiasi Vilnius, ateityje dabartiniai pasikeitimai bus ryškesni, o „This is Vilnius“ tikslas – tai įamžinti. Mieste ieškau nuorodų, kurios kalbėtų apie identitetą, nesvarbu ar tai paveldosauginiai objektai, ar Vakarų kultūros  ženklai, ar jų maišatis. Stengiuosi atrasti perspektyvą ir apšvietimą, kad fotografijos nebūtų tik pilka dokumentika. Į fotografiją visuomet žvelgiu, kaip į scenografiją ar kino kadrą.

Kodėl identiteto tema tau pačiam aktuali? Ar sunku ieškoti tapatybės mieste? Kodėl tapatybės ieškojimui pasirenki būtent miestą?

Miestas yra puikus atspindys žmonių. Būtent miestą pasirenku dėl to, kad jis visgi turi mažiau kaukių (nepaisant perdėto senamiesčio išpuoselėjimo ) negu žmonės. Miesto nesuvaidinsi, mieste procesai vyksta lėčiau, jis yra atviras ir viešas, tai mane ir žavi.

Identiteto tema man pačiam yra įdomi visų pirma dėl mano kilmės, esu kilęs iš rusų/ukrainiečių šeimos. Taip pat esu gimęs dar Sovietų sąjungoje, o mokintis pradėjau rusų mokykloje jau sugriuvus Sovietų sąjungai. Visi pasikeitimai bei pati Sovietų sąjunga buvo dar gerą dešimtmetį gyvi, kol jie po truputį pradėjo nykti, dabar galbūt sovietinis laikotarpis mažiausiai jaučiasi. Šie laikotarpiai man pažįstami, todėl įdomu, kaip keičiasi mąstymas. Kai kurių tautinių mažumų atstovai gyvena savam susikurtam pasaulyje. Ypač tai liečia rusų tautines mažumas. Pavyzdžiui, daugelyje post-sovietinių valstybių dažnas rusas galvoja, kad jis yra svetimas ar nepilnavertis, todėl ypač pabrėžia savo rusišką kilmę, nors iš tiesų ir Rusijoje jo situacija būtų panaši. Šis momentas man yra įdomus. Liūdna tai, kad ir jaunoji karta auganti panašiose šeimose ir toliau taip mąsto bei elgiasi, nes buvo auklėjami pagal sovietinį modelį. Viskas ateina iš šeimos ir išsiplečia į miestą.

foto: Julija Rūkas

Dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė kalbėdama apie mūsų santykį su sovietiniu paveldu, teigia, kad mums sunku jį prisijaukinti ne dėl trauminių patirčių praeityje, o dėl deformuotos urbanistinės aplinkos suvokimo bei jo nulemto nesugebėjimo jo pritaikyti realioms miesto reikmėms. Kaip manai, ar vyrauja Vilniuje urbanistinis nesuderinamumas?

Taip, Vilniuje yra urbanistinis nesuderinamumas, kuris atsirado dėl vyraujančio per mažo atsakingumo. Daroma taip, kaip yra paprasčiau. Naujo ir seno sujungimas gali sukurti puikius architektūrinius pavyzdžius, o nesugebėjimas pritaikyti seno naujom miesto reikmėm yra problema. Dažniausiai norima greito rezultato, per daug nemąstant, todėl ir su paveldu dažnai elgiamasi neatsakingai.

Geras pavyzdys, kaip „sena“ pritaikoma šiuolaikinėms miesto reikmėms yra Berlynas. Nepabijota sovietinių pastatų ir jų tolimesnio vystymosi. Perdėtas sovietinio paveldo dramatizavimas yra nebereikalingas skaudulys, kurio jau reikia atsisakyti.

Na o „blogas“ pavyzdys kaip pasielgta su sovietiniu paveldu yra Gruzija. Gavus nepriklausomybę, labai daug sovietinių pastatų buvo išgriauta, neatsižvelgiant į jokius paveldosauginius momentus. Tarp jų buvo nemažai pastatų, kurie sovietmečiu laužė sovietinius reglamentus, o ir architektai sunkiai gaudavo leidimus juos statyti. Taigi tai yra pavyzdys, kad ne visi pastatai statyti sovietmečiu yra priespaudos liudininkai juo labiau, kad ir sovietmečiu buvo švelnesnės bei griežtesnės politikos metų.

Kaip manai, kodėl pastaruoju metu yra tiek daug susidomėjimo sovietine architektūra ir apskritai šiuo laikotarpiu ne tik fotografijoje, bet ir kituose menuose? Ar neišsemta ši tema tau atrodo?

Ši istorija yra šviežia, dar vis egzistuojanti mūsų galvose. Gyvename tokiu metu kuomet sovietmečio dar likę, tačiau jis pamažu traukiasi atgal, tuo pačiu egzistuoja daug naujų dalykų, įtakų iš svetur. Visa tai, man asmeniškai, kuria Vilniaus savitumą ir keistumą, kurį norisi užfiksuoti. Iš esmės daugelis temų gali būti išsemtos, ar jau įgyvendintos, tuo pačiu ir ši, tačiau kaip minėjau, visa tai vyksta dabar, tai reiškia, kad visuomet galime atrasti naujumo ar unikalumo ten, kur skleidžiasi nauji reiškiniai.

Kokiuose fotografiniuose projektuose dar dalyvauji?

Šiuo metu dalyvauju projekte, kuriame dokumentuoju Vilniaus senamiestį. Senamiestis nėra pagrindinė mano fotogarfijų tema, taigi tai šioks toks išbandymas ir man pačiam.

foto: Julija Rūkas

Paskelbta: liepos 18, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *