©Julija Rukas

Simas Lin

Kalbino: Raimonda Tamulevičiūtė

Fotografavo: Julija Rūkas

Papasakok apie savo kelią į fotografiją? Kodėl domiesi būtent architektūros fotografija ir kuo tave domina pati architektūra? Kokios temos tau svarbios tyrinėjant architektūrą?

Viskas prasidėjo 2007 metais kuomet įkvėptas fotografuojančių draugų sendaikčių turguje nusipirkau pirmąjį savo veidrodinį fotoaparatą. Kadangi tai buvo juostinė kamera, pradėjau gilintis į analoginę fotografiją. Trejus metus mirkiau rankas ryškaluose rūsiuose ryškindamas ir spausdindamas savo nuotraukas. Vėliau sekė poros metų pertrauka, kadangi 12-oje klasėje nusprendžiau kardinaliai pakeisti savo gyvenimo kryptį ir studijuoti verslą. Po dviejų kursų mečiau studijas ir grįžau prie fotografijos. Šiuo metu fotografija yra mano pagrindinė ir vienintelė veikla.

Fotografuoti architektūrą pradėjau gana spontaniškai. Kuomet po pertraukos grįžau į fotografiją, supratau, kad man ypatingai svarbi vizualinė estetika. Pradėjau jos ieškoti visur aplink save, kvestionuoti estetikos apibrėžimą ir interpretuoti jį savaip. Pradėjau pastebėti, kad būtent architektūroje yra daug įvairių estetikos apraiškų. Pati architektūra, kaip fotografijos objektas, gali atspindėti daug dalykų – pradedant žmonėmis, kurie ja naudojasi, baigiant įvairiais socialiniais aplinkos, kurioje ji stūkso, aspektais, tačiau man architektūros fotografijoje svarbiausias vizualumas. Aš architektūrą savo fotografijoje naudoju kaip įrankį parodyti kaip matau aplinką plačiąja prasme – tvarią ir estetišką.

Kuo vadovaujiesi fotografuodamas architektūrą? Kiek tau svarbi pastato istorija ir funkcija ? Ar visgi labiau koncentruojiesi ties jo išore: forma ir spalva?

Fotografuodamas architektūrą dėmesį kreipiu tik į vizualinę objekto išraišką. Kadangi nekuriu dokumentinių projektų, pastato istorija ir funkcija man yra visiškai neaktualios savybės. Mieliau renkuosi linijos-formos-erdvės žaismą, stengiuosi kurti tam tikrą siurrealizmo bei fikcijos nuotaiką.

Kiek tau svarbi aplinkos, peizažo įtaka tavo fotografijose? Ką jos buvimas ar nebuvimas simbolizuoja?

Aplinka, daugeliu atvejų, apie mus gali papasakoti žymiai daugiau nei mes patys apie save. Tai yra vienas iš ryškiausių žmogaus būties atspindžių. Aplinkoje aš ieškau netikėtumų, kontrastų, hiperbolizuotų išraiškų.

Simas Lin © Julija Rūkas

Fotografijose vaizduodamas architektūrą nepabrėži jos lokalumo, sieki dėmesį atkreipti į bendrąsias objekto savybes palikdamas jį anonimišku? Kodėl?

Matyt taip yra todėl, kad kaip minėjau prieš tai – man visai nesvarbi pastato istorija ar paskirtis, nes nekuriu dokumentikos. Stebėdamas mano darbus žiūrovas gali interpretuoti objekto lokalumą taip, kaip jis nori. Projektas „Modern cityscapes“ yra tarsi dėlionė, iš kurios žiūrovas gali nusilipdyti miestą tokį, kokį jis nori matyti. Stengiuosi fotografijomis ne atspindėti pasaulį, o jį kurti. Mano pasaulio paveikslas yra itin minimalistiškas ir vienalytis, o parodant ir pastatų aplinką tą būtų labai sunku išlaikyti.

Kaip manai, koks yra fotografijos indėlis į architektūros tyrinėjimus ir paveldosaugą ?

Betkokia meninė veikla, susijusi su architektūra, Lietuvoje yra svarbi, nes ji atkreipia visuomenės dėmesį į architektūrą, kaip į svarbią mūsų kultūros vertybę. Džiugu, kad paskutiniu metu atsiranda vis daugiau iniciatyvų po truputį tai skatinančių.

Kas tau pačiam yra architektūrinis paveldas? Kaip jis keičiasi globalėjant?

Man asmeniškai architektūrinis paveldas yra visi Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbūs architektūriniai objektai, nepriklausomai nuo jų paskirties ar amžiaus. Manau, kad globalėjant, vis jaunesnes kultūros vertybes, tame tarpe ir vis modernesnę architektūrą, galėsime laikyti paveldu. Kis objekto amžiaus svarba svarstant jo įtraukimą į paveldą.

Neseniai pradėjai naują, kiek neįprastą tavo stiliui, fotografijų seriją „Bus stops“. Kaip gimė ši idėja ir ką ja nori pasakyti? Kuo tau įdomi vieša erdvė ? Kaip menininkas gali atskleisti ar formuoti viešos erdvės suvokimą ir jos vietą mieste?

Bus stops – žmonių socialumo studija. Idėja šiam projektui gimė labai spontaniškai – belaukiant žalio šviesoforo signalo sankryžoje, dairantis pro automobilio langą. Buvo pats piko metas, stotelėje stovėjo 30 – 40 žmonių ir didžioji daugumą jų lyg susitarę žiūrėjo viena kryptimi – į pusę, iš kurios turėtų atvažiuoti autobusas. Tą pačią sekundę pamaniau, kad būtų labai įdomu jeigu visi tie žmonės galėtų pažiūrėti į mane. Truputį vėliau pradėjau analizuoti šią idėją ir klausti savęs kuo mane patraukė stotelėje matytas vaizdas. Žvilgsnį autobuso atvykimo kryptimi interpretavau kaip tam tikrą žmonių robotiškumą, nenorą būti grupėje nepažįstamų žmonių, siekį pabėgti iš socialiai nepatogios erdvės. Pamaniau, kad būtų puiku visiškai tarpusavyje nepažįstamus ir neprašytus žmones suvienyti grupiniams portretams. Žmogus iš prigimties yra socialus padaras, kuriam būtinas vienokios ar kitokios formos ryšys su kitais žmonėmis. Šiuo projektu stengiuosi tai hiperbolizuoti.

Vieša erdvė yra nuoga erdvė – nesuvaidinta ir tikra. Joje vyksta patys įvairiausi natūralūs procesai, kuriuos priklausomai nuo poreikio galima dokumentuoti arba jais manipuliuoti. Aš renkuosi antrąjį variantą. Būtent šiuos du kelius gali rinktis betkuris menininkas, kurdamas savąjį viešosios erdvės portretą.

Simas Lin © Julija Rūkas

Paskelbta: liepos 9, 2016

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *